Nekalbadienis

Apie judėjimą

2012-02-09T11:00:00.003+02:00

Tikriausiai labai nesuklysčiau pasakiusi, jog jaučiuosi pavargus. Labai nesmagiai skamba "jaučiuosi pavargusi nuo visko", nemėgstu tokių pasakymų, jie labai demotyvuoja ir byloja apie šių dienų madingiausią pozą. Aš nesu pavargusi nuo visko. Tiesiog norisi išsinerti tarsi gyvatei iš visų odų, kurios varžo, nes jau nebetinka.Išeiti iš savo materialios egzistencijos, truputį pasėdėti šalia, ant fotelio.
Man nelengva žmonėms paaiškinti, kur problema. Prisipažinkim, kiekvienas turim savo keistumų, mano keistumas - per didelis sureikšminimas. Dažniausiai savęs. Nors iš šono kartais net atrodo,kad labai atgailauju dėl savo kalčių ir graužiuosi dėl artimo nuomonės, iš tiesų juk tai tėra pasaulio sukoncentravimas į save. Sustojusi prie šviesoforo švelniai trinkteliu per vairą ir labai aiškiai sau įsakau "Liaukis, nes Tu nesi visatos centras. Jiems rūpi mažiau, nei jie parodo ir tau atrodo, jie mažiau džiaugiasi ir mažiau liūdi dėl Tavęs, nei tu manai".Tada vėl važiuoju, nes šviesoforas rodo žalią. Pasaulis jau toks yra, kad visuomet kažkas Tave ne tik sustabdo, bet ir išjudina. Stovėti vietoje yra per didelė prabanga, ir pasaulis tam neskirtas. Mažai laiko.

Nekukliai pasakyta

2012-02-03T10:13:00.002+02:00

Gerai, kalbėsiu ne apie vyrus, ne apie moteris. Apie žmones, nes ir tie, ir kiti taip elgiasi. Niekada ir niekaip nesupratau tų žmonių, kurie pratę apie save sakyti, jog esu paprastas ir kuklus žmogus. Na, gerai, patikėkime dar tuom, kad kuklumas iš tiesų kam nors gali pasirodyti vertybė. Bet kam įkyriai brukti informaciją, kad esi nepasitikintis savimi, drovus ir pažeidžiamas?
Aš lieku žiūrėti tiesiu žvilgsniu į tokį asmenį, bet mintyse jau kaukia evakuacijos sirenos, žybsi STOP ženklai ir man baugu ne tik kai tai sako vyras, bet ir mergina. Nesakau, kad tai yra kokia nors smerktina savybė, visiškai ne. Tai yra labai dažnai mūsuose pasitaikanti psichologinė trauma, kuri ir man pačiai šiek tiek yra nesvetima, panašiai kaip vaikystėj pirmiausiai sukiojiesi mamai aplink sijoną, o tik po kurio laiko ateini žaisti su vaikais.
Ir vis dar, kai draugė sako, nu kodėl tu jai nepasakai ką iš tiesų galvoji, nes taigi daugiau gyvenime tos moters nesutiksi, tai kam tvardytis, aš visvien tvardausi, nes man atrodo kažkaip nesmagu rėžti taip įžūliai į akis nemalonius dalykus, nors net ir tuom nepralenkčiau įkyraus ir netašyto tos moters elgesio. Ir tai yra mano trūkumas.
O su trūkumais visą gyvenimą stengiuosi kovoti. Daug ką pavyko įveikti, daug dar priešaky, ir kažin ar apskritai visą planą pavyks įgyvendinti, bet juk stengiuosi. Ir tai tikrai nereiškia, kad susėdus su kuriuo nors artimu žmogum neatsidūstu ir nepasakau, velnias, kiek dar manyje kompleksų... arba kaip man dar trūksta pasitikėjimo šitoj vietoj...
Bet prašyčiau atleisti, sėdėdama su vaikinu per pasimatymą niekada nesakiau aš esu iš prigimties labai paprasta, nemėgstu įspūdingų, ryškių žmonių. Taigi pašnekovas pirmiausia pagalvos, kad renkuosi jį kaip pilkiausią kandidatą iš viso sąrašo!
Užsikirtusi nekartoju savo namiškiams, kad ak, aš labai savimi nepasitikiu, taip taip,žinau kad taip negerai, bet nieko nepadarysi, nes juk tai tas pats, kas iškelti baltą vėliavą - pasiruoškite mane remti ir globoti visą ateinantį gyvenimą, nes aš jau niekuo pati netikiu ir nesitikiu su šita savo negalia.
Keistai sumišę privalumai ir trūkumai žmonių galvelėse būna.

Speigai laikini

2012-02-02T12:52:00.000+02:00

Mano gyvenime dabar toks laikotarpis, kai pačiai ima iš savęs juokas. Vieną dieną....ką ten dieną! Vieną valandą viskas aplinkui man varo isteriją, neįtinka, nepatinka, erzina, ateitis niūri ir tamsi. Kitą - blykst ir viskas susitvarko.
Iš visų šitų svyravimų išvestas vidurkis - teigiamoje pusėje, dėl to tikrai džiugu. Na, būna tų minučių, kai sakau šuniui, tu vienintelis mano mylimas vyras ir apskritai sutvėrimas, užlipi nuo pagalvės ant galvos ir kuteni nosimi man žandus, ko daugiau reikia. O už pusvalandžio gal jau kiek kitaip atrodo,skimbčioja ir "žagsi" visos bendravimo priemonės, o aš lendu po pagalve, nes atseit negirdžiu durų skambučio.Mano šuo neloja, kai kas nors skambina į duris arba jas rakina.Atsitupia į parengiamąją poziciją ir, pasirodžius įsbrovėliui puola... džiaugtis.Ar būna pasaulyje kas nors nuoširdžiau už šuns džiaugsmą?Pavyzdžiui, šiandien pas mus buvo didelė šventė, nes šeimininkė išsitraukė didelę, baltą kailinę kepurę su įvairiais tilindžiuojančiais objektais, tai buvo galima iš laimės netekti sąmonės, va čia tai dėmesio vertas daiktas!
Kieme labai gražiai burzgė, krenkštė, cypė kaimynėliai ir jų mašinos, atidarytais kapotais. O aš išėjau, porą kartų pasukau raktelį, ir su visa savo kepure parėjau namo, nes kaip gera, kai yra kas pasirūpina ir šiltai nuveža į šiltą darbą.
Mano gyvenime bus dar įvairių laikotarpių, kaip ir jūsų, bet mes tikrai visi labai laimingi! Taip nesijaučiat? Kamon, įsigykit šunį. Išsivirkit kavos ir karšto šokolado. Nueikit į pasimatymą. Išneškit šiukšles per šaltį, kad grįžus būtų šilčiau, nei išeinant. Apsikabinkit mylimą žmogų. Išsikepkit keksiukų, pasikvieskit draugę arbatos.Juokitės.
Nes kai bus tikrai blogai, nesakykit, kad aš nesakiau.

Žiema vis dėlto.

2012-01-16T09:21:00.000+02:00

Pagaliau prisišaukėm žiemą. Aplinkui balta, žymiai šviesiau, taip minkšta, kai eini... Taip žiemiška ir jauku. Ir aš kaip katinas, atrodo, raivausi ir snaudžiu, o kai išalkstu, valgau keksiukus su marcipanais... Burzgiant kavos aparatui iš patalų pėdinu į putų vonią, iš vonios į pasivaikščiojimą pėstute, kai markstaisi nuo baltumo ir mintys atrodo kažkaip lėčiau pinasi. Tai toks laikas dabar, o man reikia susitvarkyti asmeninį gyvenimą. Na, taip tingu, taip tingu, bet taigi reikia, taigi įdomu vis dėlto.
Sako, kad šuo anksčiau ar vėliau supanašėja su šeimininku. Na, mano šuo jau dabar įpratęs prie šeimininkės apsisukimų, t.y. snaudžia 70 proc dienos, kitus trisdešimt - bando užkariauti pasaulį savo žavesiu.
Žinau, kad pošventinis sausis baigsis, darbai ims spausti stipriau, teks budintis ir imti laukti pavasario.Viskas atitirps, ir aplinkui, ir širdyse. Visi tikimės geriausio, gal ir vieni kitiems geresni būsim?
Nes šiaip jau žmonės yra savanaudžiai ir keistuoliai.Ir žiemą, ir vasarą.
Tik dvelkteli permainų vėjelis darbe, ir aš jau gaudau kiekvieną naujieną ir kiekvieną klausimą timpteliu mintyse už kojos, O kas jei? O kaip tada?
Na bet ne sausio mėnesį spręsti tokius klausimus, sausio mėnesį reikia snaiges skaičiuoti, žvakutes degti vakarais, dėl jaukumo.
Gerų dalykų laukiame, blogų - vengiame, o kartais viskas susipina, tai žiūrime į visa tai ir raukomės. Kaip čia taip nutiko. Bet gal viskas įveikiama, svarbu - pasiimti nuotaiką kišenėn. Ir niekas nebaisu.
Net pirmadieniai.

Ne visi kiti yra kitokie

2012-01-12T09:02:00.000+02:00

Žinau, kad snieguota žiema - tai keliukų kasimas ir automobilio stiklų gremžimas, bet kiekvieną rytą išeidama į darbą tikiuosi išvysti baltus patalus aplinkui. Snieguota žiema reiškia, kad pasaulis vata užsikimšo ausis. Tuomet viskas taip iš toli girdėti... Tik šaižus cypčiojimas žengiant. Kas čia žino, gal jau greit sulauksim. Nors lengvos snaigės, kritusios vakar, vėl virto balutėmis.
Išeinu ryte ir mintyse šypteliu, kad mašiną pastačiau baloj. Vakarais viskas kitaip atrodo, iš mašinos skriste išskrendi, peršoki tą balą kaip eikli stirna, nes gi namo. O va ryte į darbą jau kliūna faktas, kad mašina baloj.
Mano laiptinėje gyvena tokia šeima, kuriuos iki dabar vakarais pastebiu mažus vaikus parsivežant veikiausiai iš darželių - dviračiu. Pririša, pritaiso visaip ir vežasi. Aš vis pasvarstau, čia taip dėl ekologijos gal. Arba ekonominių sumetimų.Taip pat gali būti, kad iš idėjos. Ir man visada truputį nejauku lipti iš mašinos, nes kažkaip yra taip pilka ir neoriginalu va taip važinėti automobiliu. Kaip visi.
Man matyt tėveliai neįskiepyjo originalumo geno.
Vieni mokykloje nešioja išskirtinumą kaip naštą - pavyzdžiui, yra strazdanotas, storas, labai aukštas, ar, dar baisiau - protingas... Tai šitą naštą nešiojantis vaikas tikriausiai silpnumo akimirkomis spjauna į kampą ir pagalvoja, velniop, ir aš toks pilkas noriu būti kaip mano klasė.Tik tada jis sau galvoja, gražu yra būti pilkam. Dabar kai prisimenu tuos metus, tai vaje vaje, kokia ta pilkuma buvo neįdomi ir nyki... Nemačiau aš to. O jie? Gal jie patyliukais matė, jautė, žinojo. Gal dėl to buvo pikti ir suirzę?
Nei mane skriaudė mokykloje, nei kankino, bet viską prisimenu tarsi iš šono. Norėjome būti pilka masė, šiandien tokie ir tapome. Suaugėliai. Gaila, jei neturime ką prisiminti spalvoto. Mokyklos pastatas pilkas, to būtų ir gana, ten reikėjo spalvos ir vaikystės kvapo.
Tai dabar, žiūrėdama, kaip toji mama kiekvieną vakarą tempia dviratį į rūsį mintyse svajoju, kad jie yra spalvoti žmonės, gyvena pašėlusiai smagiai, kad juokiasi vakarais susėdę prie arbatos iš mūsų visų, kurie stumdomės mašinų aikštelėje.
Šitie vaikai tikrai tikrai prisimins, kaip mama juos vežė dviračiu namo iš darželio, ir net ne todėl, kad jie tokie kitokie buvo ir originalūs, bet labiausiai todėl, kad taip buvo taip smagu.

Kriauklės terapija

2012-01-05T22:23:00.002+02:00

Žinote, kaip lengviausia atsijungti nuo pasaulio? Klausytis ausinuko visu garsu plaunant indus. Aišku, pirmiausia gerai yra šunį uždaryti kambaryje, ypač jei jis tokio dydžio kaip maniškis, nes pradėjus šokti virtuvėje galima lengvai užminti. Ups.
Šiuo metu man labai patinka atsijungti. Mintimis, ta prasme. Panašu, kad net visai neblogai dirbti išmokau tokiam režime.
Šis dienoraštis darosi tikras minų laukas. Naujiems žmonėms nepatartina skaityti senų įrašų, seniems - naujų, ir viskas tampa labai apsunkinta. Jau pagalvoju apie blog'o keitimą, būtų šviežio oro gūsis - rašyti laisvai ir apie viską.
Mmm.
Bet užrašyta istorija ne taip paprasta nusikratyti, čia kaip koks santuokos liudijimas su savo gyvenimu - dokumentas, be kurio tarsi kažko trūktų - kad ir kaip mes pakeiksnojam praeitį ir pasigailime gal net ko nors, bet kažin ar norėtųsi iš tiesų ką nors sunaikinti iš to, kas buvo. Nes čia ne koks disc RW. Čia jau iš naujo tom pačiom gyvenimo vietom nepražygiuosi. Taip ir vežiesi savo patirčių lagaminą ant ratukų, velki per perėjas ir šaligatvius, nes vis dėlto savas, nes o kieno, jei ne tavo?
Beje, jums šventės gal jau baigėsi, o man dar progos viena po kitos pabertos per visą sausį, vienus pasveikink, kitus aplankyk, tretiems suruošk balių su tortu mišrainėm ir karštais. Bet ei, ar aš skundžiuos, ka jūs... Smagu. O juk ateis mano gimtadienis, iš visų atsiimsiu, ha.
Bučkis.

Nes nauja - geriau, nei sena.

2011-12-31T00:45:00.000+02:00

Kartais atrodo, kad viskas labai blogai. Na gerai, daugelis ima kraipyti nosytes ir dūsauti, kad man tavo problemas, visaip badyti į gerus dalykėlius, kuriuos turiu, pati aš suprantu, jog kvaila mano vietoj sriūbauti į pagalvę, todėl taip nedarau. Nedarau, nes bijau, kad vieną dieną, kai tų gerų dalykėlių, neduok dieve, ims mažėti, nugraušiu nagelius prisiminus, kaip skundžiausi.
Bet vis dėlto, kartais atrodo, kad viskas blogai. Na tiesiog iš eilės - tai vyras pakiaulina,tai pokyčiai darbe, spuogelis keistas pilve, tai šuo kojytę išsisuka, tai šiaip mergaitiškos bėdos po saule...
Ir ką tada?
Tada belieka laukti šviesos pluošto iš už kampo. Neišvengiamai. Net juokinga, kaip trumpai tenka laukti. Šiandien prunkštelėjau, kodėl taip? Viskas greitai išsisprendžia, kad dar spėtume pagyventi, kaip reikia - linksmai ir palaimingai - kol iš darbo neišmetė, kol spuogelio pas daktarą nepatikrinom, kol... na kol viskas baigsis. Nes baigsis.
Taip ir gyvenu, tokiomis mažomis akimirkomis, kaip protingo pašnekovo šypsena, kaip žavaus praeivio sugautas žvilgsnis, kaip sielą krikštolu užliejantis malonumas, pasikvėpinus gerais kvepalais...
Rytoj švęsim, kaip mokėsim. Svarbiausia tikėti, kad nuo sausio pirmos viskas keisis į gera. Linkiu naujiesiems visko, apie ką svajoja mano skaitytojai. Tegul ateinantys metai būna malonumų metai Jums...O paskui jau gimdysim vaikus ir ravėsim darželį. Laimingi, be abejonės. Bučkis!

Versace bright crystal

Sveikinimas

2011-12-24T12:41:00.001+02:00

Šventų Kūčių ir Kalėdų proga linkiu visiems savo skaitytojams niekada nepamiršti svarbiausio dalyko - pasaulis yra toks, koks mums atrodo. Ir man atrodo, kad visos pasaulio bėdos gali nors kelioms dienoms išeiti atostogų, net tos, didžiausios ir sunkiausios (t.y. Jūsų), net tos. O tuo tarpu į darbą lai kimba geros nuotaikos užtaisas, meilė, viltis, džiaugsmas ir tikėjimas. Kiekviena diena yra naujas iššūkis. Bučkis visiems zuikiams ir zuikėms:*

Ieva.

Liko 7 dienos

2011-12-17T15:30:00.003+02:00

Nespėju parašyti, atsiprašau. Vakar grįžau iš tikro zoologijos sodo. Net keista, kaip mano šeima, ilgus metus deklaravusi savo griežtą nuomonę prieš gyvūnus namuose, ar, dar baisiau - butuose, dabar turim kartu sudėjus du šunis ir katę. Jeigu kas sakote, kad draugų nenusipirksi, tai dar gerai pagalvokite, nes gyvūnėlį perkant pridedama garantija - draugaus ir mylės iki gyvenimo pabaigos.
Gal sugrauš kartais kokį kompiuterio pelytės laidą (pats metas buvo pagaliau įsigyti belaidę) , kaip mano Tutis, ar snausdamas pagadins orą tau gardžiuojantis kavos puodeliu, bet kam rūpi tokie niekai, kai gražuolis juokingas kamuoliukas tavęs laukia 24 valandas per parą, visada pasiruošęs.
Ateinančius metus pasitinku su labai jau dideliu asortimentu jausmų, bet džiaugiuosi, kad didžioji dalis - teigiami. Visa tai, kas slegia, matyt taip pat turi būti, ir bus, bet kiekviena neganda ar negerumas atneša tą mažą, dažnai net neįžiūrimą gerumą - kad ir kaip būtų sunku tuo patikėti.
Prieš šventes visi geresni, kiekvienąkart nuoširdžiai tuo stebiuosi ir džiaugiuosi. Kol žmonės dar prisimena žmones, kol susitinka išgerti to stebuklingo ir neišsemiamos prasmės dalyko - puodelio kavos, šitam pasauly viskas gerai.
Ateinantys metai atneš labai daug visko, žinau, norėčiau tik kad gyvenimo svarstyklės vis įmestų tų gerų dalykėlių ant laimės lėkštutės palaikyti pusiausvyrai.
O Kalėdos jau tuoj tuoj.

Liko 17 dienų

2011-12-07T13:14:00.001+02:00

Kitu atveju būtų apgailėtina gerti darbe ne kavą, o žolelių arbatą bronchams. Bet už lango - žiema. Gruodis, nors ir be sniego, barstantis po kelias snaiges tai šen, tai ten. Pats tas laikas kutuliukui gerklėje ir kokiai nors peršalimo bacilai dirbti savo darbą. Netyčia pagalvoju, kad nebūtų jau taip baisu trumpam susirgti ir gulėti pataluose su pateisinama priežastim savo žieminiam tingumui.
Jau papuošėt eglutę? Aš taip. Ir sukaupiau krūvelę dovanų artimiesiems. Kažkaip net nejučia, tokių šaunių, malonumas dovanoti garantuotas. Kad taip pavyktų su visom... ir neištuštinant paskutinės pamirštos kortelės su dešimt litų likučiu.
Taip taip,metai bėga, o aš vis dar įsimylėjus savo tobulą vyrą ir Kalėdas. Visur man jau kvepia Kalėdom. Visur visur. Beveik užuodžiu Kūčių vakaro silkę ir Kalėdų ryto šurrmulį. Man atrodo, kad Kalėdos - laikas, kai vėl pasijaučiu vaiku. Nepaisant visų atsakomybių, neramumų, nepaisant visko trumpam sustoja laikas. Ir vėl ima noras kepti, virti, gaminti, puošti, pakuoti...
Nuo šiandien, kaip ir kasmet, Nekalbadieny lakrodis įjungiamas - skaičiuojam laiką iki Kalėdų.
O ta arbata padeda.

Šeimos pagausėjimas

2011-12-01T15:21:00.001+02:00

Draugystei dydis nesvarbu

Nuo sekmadienio labai netikėtai, taip netikėtai, kad beveik kaip kokiam sapne, tapau mama su kūdikiu. Juokiausi, kai pirmąkart išgirdau tokį apibūdinimą, o dabar labai tikroviškai man tas pasakymas atrodo. Tik tiek, kad mano kūdikis sveria maždaug 500 g ir yra šuo, ūgio šiek tiek virš plintuso, ir dar be gebėjimo, pavyzdžiui, loti, kolei kas apsieinam su panačiu garsu į apči.Mano šuniuko vardas Tutis, ir mes jau geriausi draugai. Šunį laikau antrą kartą gyvenime, be to, draugauju ir su tėčio šunyte, bet čia yra visai kitas reikalas. Šitas šuniukas yra mano atsakomybė, ir oho kaip tai jaučiasi. Pirmą naktį kelis kartus tikrinau, ar gyvas tas mažas pūkuotas padarėlis, visokie motiniški jausmai mane , žinoma, lanko, bet labai stengiuosi nenukvankti iki to lygio, kur atsiranda atskiros facebook paskyros šuneliams ir panašios anomalijos...juk mano šuniuko vardas net ne koks dizaineriškas, jaučiamės labai originalūs prieš daugumą jorkšyrų. Ir vis dėlto jau turim kelioninę tašytę, žydrą kaspinėlį, kurio dar teks palaukti, nes plaukučiai trumpučiai, ir kitų smulkmenyčių, kurios tokios mielos mielos, net jei ir kainuoja.
Tai štai kaip nutinka, gruodžio pirma, o mano pirma įrašo pastraipa ne apie Kalėdas! Viskas, į žiemą už lango gal ir nepanašu, bet ką dabar. Savaitgalį puošiam eglutę.Pagaliau. Mėnesiui laiko problemas pabandom padėti į šalį. Jei labai pasistengi, tikrai įmanoma, išbandyta. O tuomet jau imi žmogus kaip išprotėjęs kepti sausainius, virti kisielių, pakuoti dovanas ir deginti žvakutes, nes žiemą tamsiausi ir ilgiausi vakarai. O gal šilčiausi ir jaukiausi?

Apie nuosprendžius

2011-11-25T21:49:00.001+02:00

Tuo atveju, kai dėl ko nors dvejoju, idealus variantas toks - mama man pataria, o Jis tam šimtu procentu pritaria. Tai yra pats geriausias kokteiliukas problemai ar abejonei spręsti, visiškas storas, riebus, nenutrinamas taškas po atsakymo į mano klausimą. Daugiau jau tada niekas nesvarbu, visas pasaulis gali turėti savo nuomonę, gal net kartais visai kitokią, gali man tai bandyti paaiškinti, yra įmanoma, kad kas nors net tiek būtų naivus, kad bandytų pakeisti mano nuomonę. Kvailystė, žinoma, juk mano asmeninio aukščiausiojo teismo nuosprendis priimtas. Žiūriu į tokį Don kichotą, ir galvoju, kad tarsi nebe vėjo malūnų laikai, bet va kokių dar pasitaiko.
Aplinkui juk nemažai žmonių, kurie patys ir jų nuomonė mums tikrai rūpi ir yra svarbūs, bet ar daug kam iš jų galime taip patikėti savo žingsnius, kaip aš čia pasakoju, pasileisti tarsi sraunia upe valtyje be irklų, atsipalaiduoti ir neabejoti nė sekundės? Tai yra nuostabiausias jausmas pasaulyje, sakau jums! Štai kokio jausmo aš ieškau gyvenime visame kame - meilėje, žmonėse, darbe, gal net, pavyzdžiui, tikėjime. Tai yra sunku, tai nebūtinai pavyks ir įvyks, bet... visi mes šiek tiek Donkichotai.

Žvilgsnis į ateitį

2011-11-25T13:33:00.001+02:00

Gali turėti viską pasaulyje, bet jei nemokėsi tuo džiaugtis, tai neturės reikšmės.
Gali manyti, kad turi viską, bet labai klysti.
Tas, kuris turi tiek mažai, bet yra laimingas bus persona non grata amžiams, nes tokie žmonės labai nepopuliarūs ir erzina - niekam neįdomu, kad vertini, ką turi. Esi keistas mažų mažiausiai, esi krislas aky, esi persikūnijęs sąžinės balsas, aidas vidinės raudos, kad nedžiugina pasaulis žmogaus, kuris nemoka naudotis laimės receptais. Nes greitas maistas juk yra pigesnis ir sotesnis, nei ilgas kelias rankų darbo, tikrų produktų - jausmų ir siekių link.
Blogiausia būtų apie tai kalbėti garsiai, nes tada atrodai toks susireikšminęs...
Jei pavargsti, tiesiog nebeturi jėgų, guli ir žiūri į lubas prieš užmiegant, svarbiausia, kad sąžinė būtų rami. Todėl esam priversti mokytis technikos, kurią vadinu strategija du žingsniai į priekį. Kiekvienas mūsų veiksmas turi atoveiksmį, dažnai net užkuria visą grandinę veiksmo padarinių, kurie visai nebūtinai būna blogi, bet kartais net labai nustebina, todėl man atrodo yra svarbu stengtis juos numatyti. Galite nustebti, kaip tai kartais nesudėtinga, o rezultatai džiugina, nes būna, kad išvengi katastrofos, o būna, ją sukeli, nes taip reikėjo. Ir tada pagaliau nors trumpam jautiesi savo likimo šeimininku.
Einu plikyti vaisinės arbatos.
O vakar atidarėm kalėdinio vyno sezoną.

Aš šiandien nieko nebijau

2011-11-21T22:49:00.001+02:00

Kaip gera sučiupti tą minutę iš kasdienybės, tokios rudeniškos, pilkos, tokios, kai dar ne visai Kalėdos ir jau tikrai ne vasara... Kaip gera sučiupti aukso vertės minutę, kai prisimerkusi gurkšnoji kavą, svajoji, ir tiki viskuo, kas gali būti gera. Tokią minutę žinau aiškiau nei aiškiai, kad viską darau gerai, žinau, kad ateity neišvengiamai laukia stebuklingi dalykai, nes stebuklingi dalykai seka stebuklingus!
Mėnesis į pabaigą, o aš tik šiandien įsikinkiau darbus. Atrodo, kad tamsėjantys vakarai ir vėsūs rytai sulėtina visą pasaulį aplinkui, ir mane. Užtat džiaugiuosi, kad spėjau pradėti mėnesį. Niekada nevėlu. Niekada. Ir niekas.
Taigi laukia didelė ir aktyvi savaitė. Jei viską padarysiu, pasižadu savim didžiuotis. Ne kūkčioti į naująją pagalvę, ant kurios, dėka maximos, jau pusė Lietuvos tikriausiai ilsisi, ne dūsauti ir laižyti lašiukus nuo cukruoto šaukštelio, o tiesiog savim didžiuotis. Tegul greičiau ir kuo daugiau sužiba kalėdinių lempučių, nors ir su kainomis prekybos centruose, nors ir iš reikalo. Kalėdinė prekyba - vienintelė šventinė prekyba, kuri man nė trupučio neatrodo butaforinė, pigi ar nereikalinga. Spalvos, žibančios girliandos,labai senos ir labai geros amerikietiškos dainos, nuolaidų savaitė silkėms prieš Kūčias - dalykai, kurie, nori ar nenori, išvaiko melancholiją iš širdies.
Iš maniškės irgi, kur tiek visko daug, ir visko labai tikro.Kaip ir turi būti. Meilės tikros, skausmo tikro, laukimo ir vilties.

Keisti pasaulį.

2011-11-16T21:42:00.001+02:00

Tai, kas skausminga, reikia daryti kuo greičiau, ir, patartina, staigiai. Su tokiu gal net iki kvailumo dirbtinu nusiteikimu. Nemarinuoti laiko ir blogų emocijų.
Šiandien iš plaučių iškvėpiau nemenką kiekį užsilaikiusio oro, kuris jau spaudė krūtinę ir trukdė ramiai kvėpuoti kelias savaites. Ir beveik visai neskaudėjo.
Dabar jaučiuosi tokia didvyrė, nors beveik nieko nepadariau, beveik neskaudėjo. Gal todėl, kad beveik.
Bute pradėjau kurti keistas, juokingas konstrukcijas.Žiūriu, ir pačiai keista, iš kur. Bet man patinka. Gal tai simbolizuoja norą keistis arba keisti? Pasaulį, pavyzdžiui. Argi ne tiesa, kad pasaulį keisti daug paprasčiau nei save?
Nauja idėja - imu galvoti, kad man patinkantys dalykai yra komplikuoti, yra ne tokie, kaip man atrodo, o riba tarp juoda ir balta visai nebūtinai ten, kur aš ją braukiau. Kvailystė yra tą ribą brėžti su liniuote, nes niekas gyvenime nėra geometriškai tikslu. Bijau, kad labai mažai kam patiktų ši mano mintis, jei būtų čia išplėtota. Paprasčiausiai pastebėjau, kad labai stipriai pasistengus, galima įžvelgti dalykus, kurių nepastebėjai, arba kurių nėra. Užsimerkti ir nematyti dalykų, kurie nepaneigiamai egzistuoja, taip pat yra pasirinkimas. Dažniausiai pražūtingas.
Šiandien man pavyko - pagaliau tai sau leidau - įjungiau mygtuką, ir paleidau Kalėdų laukimo mechanizmą. Prasideda.

Apie ryžtą

2011-11-11T14:36:00.001+02:00

Norisi, kad glostytų plaukus ilgai ilgai vakare, arba glaustų skruostą prie skruosto, daugiau nieko.
Na gerai, arba tada su drauge sėdėti už stalo prie žvakės bei garuojančios arbatos puodelių, ilgai kikenti ir nežiūrėti į laikrodį.
Negi tikrai kada nors vėl nustosiu taip bijoti kalendorių, ciferblatų ir mirksinčių telefoninių laikrodžių?..
Na o šiandien įsirašau į savo gyvnimo mokyklos darbotvarkę naują žodį - ryžtas. Šitą dalyką būsiu apleidusi, gal niekada kaip reikiant ir nestudijavusi, dabar pajaučiau, kad vis naujus egzaminus tenka laikyti ta tema. Visokių technikų bandau išrasti, visaip kaip save priversti atlikti kažką, kas privalu, ką būtiniausiai reika ar naudinga padaryti. Ir tai nėra neįmanoma ar žiauriai sunku, ne. Sunkiausia užduotis - ryžtas pasakyti ne. Dėl savęs. Kad ir kaip stengiuosi, tie prioritetai vis dar painiojasi. Užtat kosmetikos parduotuvėje skambiai rikteliu NE pardavėjai, rodančiai kažkokį kvailą salotinės spalvos nagų odelių kremą už kelis litus, kuris man visai ne į temą prie pirkinio. Toks tvirtas NE. Juk būna, sakom:
Gal ne...
Ne, dėkui...
Ai, ne...
Tiek to, ne...
Šįkart tiesiog NE.
Pirma klasė? Gali būti. Bet reikia juk nuo kažko pradėti.

Optimistinis pirmadienis

2011-11-07T11:53:00.001+02:00

Jau vakar užmigau su mintimi, kad šiandien turiu įžvelgti kuo daugiau teigiamų dalykų net ten, kur, atrodytų, jų nė su žiburiu nerasi. Pasižadėjau sau dieną pradėti su pliuso ženklu, reikalų imtis su šypsena, kad ir kaip kai kurie dalykai erzintų ir keltų alergiją. Tokį planą sukurpiau todėl, jog jau atrodė, kad bus baisiai neįdomi ir slogi diena, nes ryte garantuotai susigadinsiu nuotaiką aiškindamasi neišvengiamai būtinas problemas.
O tada ėmiau svarstyti, kiek tos problemos iš tiesų yra problemos, palyginus su viso pasaulio katastrofomis, ir kokia nauda tų problemų sprendimui yra iš mano surauktos nosytės. Ir žinote ką? Dar ne vakaras, bet aš jau tai padariau -visa tai, ką planavau, ir visai nė karto nesusiraukusi, neparodžiusi nei vienam žmogui, kad esu kažkuom labai nepatenkinta ir nusivylusi. Viskas susiklostė net paprasčiau ir geriau nei tikėjausi, tie žmonės nesinešios atminty niūraus mano paveikslo, o geriausia tai, kad pati nejučia supratau, kad net ir visai smagu yra taip, kaip viskas išėjo.
Dažnai mūsų problemos baimė, pastangos jos išvengti, pasipiktinimas ir savęs gailėjimas atima nepalyginamai daugiau laiko, jėgų ir sveikatos, bei padaro daugiau žalos nei pati problema.Su laiku mokausi kuo mažiau laiko skirti savidestrukcijai, nes iš patirties žinau, kad tai yra daug didesnė griaunanti jėga nei kuri nors iš aplinkos.
Šiandien jaučiuosi gerai, nes jau susirinkau pluoštą šypsenų naujai savaitei.
O dar oficialiai pradedu valgyti išgirtuosius pusryčius.Eksperimentas.Nes pusryčiai svarbiausias dienos maistas, ir jų nereikia dalintis nei su draugu, nei su priešu, labai labai sveika ir pan. Karštu vandeniu užplikyti dribsniai su vaisiais.

Truputis iki žiemos

2011-11-03T21:52:00.000+02:00

Šiandien prisiminiau, ką reiškia nespėti. Bėgti aukštakulniais jaučiant, kaip sijonas pavojingai kyla į viršų, vienoj rankoj - telefonas, kitoj - gyvenimo dydžio ir svorio rankinė, prieš akis - visai atrodo trumpas kelias, o taip neapskaičiuotas, nes nebemoku planuoti laiko pėsčiomis. Kelio atkartpa, automobiliu įveikiama per 4 min., kojelėmis - geros 15 ar net dvidešimt minučių. Į ofisą įlėkiau uždususi ir įkaitusiais skruostais, visai kaip jaunystėj, pagalvojau sau, vienu šuoliu puldama prie čirškiančio telefono.
Darbe buvo gerai, šiandien prasiblaškymui - nauji žmonės ir darbai. O kur dar kava ir šokolado gabalėlis laisvą minutę... Man net patiko, kad išeinant jau švelniai temsta. Rudenį darbe daug lengviau nei vasarą, ar ne? Ypač kai rytoj penktadienis.
Ta paslaptinga šaltuko nuojauta aplinkui...lapkritis.

Receptas apkabinimui

2011-11-01T13:34:00.000+02:00

Jau dvi dienas aš rami, ir tai kažkas fantastiško. Niekuo nesiskundžiu, nieko daugiau man nereikia, gerai kaip yra, ir viskuo džiaugiuosi. Išgyvenau gilią duobę prieš tas dvi dienas. Nuotaikos duobę, kai norisi urgzti ir verkti, ir nieko daugiau. Vis dėlto taip žiauriai savęs nebaudžiau, neleidau dienų, kurios ir taip buvo labai brangios, nes laisvos, visai viena grauždama lovos kampą, bet keisčiausia, kad visur kur beeidama taip jaučiausi. Nesujaukiau namų, tvarkiausi, bet naktį užmigdavau tik su lašiukų pagalba, kiekvienas pokalbis baigdavosi ašarų upeliais, ir, nors turėjau ne tokią jau ir menką nutikusią liūdną istoriją, priežastį paaiškinti savo palūžusiam ūpui, žinojau, kad viskas bus gerai tada, kai jis parvažiuos ir kažkokiu būdu viską išspręs mano galvelėje. O tuo tarpu pykau ant viso pasaulio už tas 48 valandas laukimo ir liūdesio, už tai, kad atsirado kažkas, su kuo nesusitvarkau viena, kaip pratusi, kad taip labai reikia atiduoti savo būseną kažkam į rankas, ir kad tas kažkas - tik vienas vienintelis žmogus.

Taigi, taip ir buvo. Net juokinga, kaip paprasta - vienas dzingt į duris - ir - viskas gerai. Dvi likusios poilsio dienos išgelbėtos, noras gyventi pažadintas.

Dar man sakė, kad netapčiau bėdų kolekcioniere. Aš pagalvojau, kad daugelis mes tokie - norim iš pakampių susirinkti visas negeroves, liūdesio voratinklius iš pakampių sušluoti, sukrauti į didelius juodus šiukšlių maišus ir kam nors atiduoti, kad iš namų išneštų, nukelti nuo savų pečių, kurie gal ir daug, bet vis dėlto ne viską pakelia, kurie taip tinkami apkabinti ir taip žmogiškai pavargę būna.

Malda Meilei

2011-10-31T00:46:00.004+02:00

Tu esi didžiausia mano baimė

Ir didžiausia stiprybė...

Giliausia neviltis

Ir stipriausias troškimas.

Dėl Tavęs palikau visus vakar ir rytoj,

Todėl nebeturiu laiko,

Nebeturiu žinojimo,

Nespėju ateities,

Neskaitau horoskopų.

Užsimerkus stipriau,

Nei užrištum akis,

Kad girdėčiau geriau,

Ką kužda širdis.

Saldžių sapnų iki penkių.

2011-10-25T15:06:00.000+03:00

Atėjus mylimo vyro žinutei, šoku iš kėdės. Mintys kažkur klaidžioja, tai dar gerai, kad skardus netikėtas garsas neišstumia žemės iš po kojų, arba, kitaip sakant, kėdės ratukų iš po užpakalio.
Taip taip, grįžtu į žemę, kur dar nesibaigė darbo valandos, o minėtas vyras kažkur seminaruose. Nuvaikau iš minčių vaizdą, kad tas seminaras vyksta kur nors SPA apartamentuose su apynuogių moterų kolektyvu.
Draugė sako, kad per daug viską vizualizuoju.
Deja mintys arba apie tai, arba apie seną (abiem to žodžio prasmėmis) klientą, kuris žaidžia mano nervais jau savaitė laiko. Labai netinkama savaitė žaisti mano moteriškais nervais.
Į klausimą iš žinutės "Kaip sekasi?", atsakau, kad "Mano sėkmė labai tiesiogiai proporcinga tavo dėmėsio kiekiui". Kai pagalvoji, tai koks aš primityvus organizmas...
Tai tiek tam kartui. Saldžių sapnų iki penkių.

Gyventi galima

2011-10-23T22:07:00.002+03:00

Netikėjimas kartais išlaisvina. Tokiomis akimirkomis pamatai šviesą tunelio gale arba laisvę pro sielos kalėjimo grotas.
Arba jei išmoksti pasakyti ne.
Arba jei išmoksti nesigraužti dėl amžinai neišpildytų aplinkinių lūkesčių. Nes kai pagalvoji, nesi jau toks beviltiškai blogas ir savanaudis žmogus. Tai kodėl nuolat jautiesi blogas? Gal net blogesnis nei tiems, kitiems, atrodo?
Nei vienas nežinome, kiek turime laiko. Sakome, kad save mylime, bet iš tiesų iki to dar taip toli.
Ir jeigu meilė yra auka, tada kam tie visi kiti aukojimai?
Gerai tai, kad net blogais laikais, kol turime kavos, šitas pasaulis lieka pakenčiamas.

Nieko nėra blogai arba gerai. Yra tik taip, kaip tau atrodo.

2011-10-18T20:43:00.002+03:00

Kaip dar sunku prisijaukinti mintį, kad jau greitai už lango bus balta ir girgždės sniegas po kojomis. Nors jau po žiemine kaldra nebekaršta, o automobilis žvėriškais kiekiais valgo degalus, nors šlepetes išmainiau į vilnones kojines, o rytais jungiu šviesą kambariuose... negi jau tuoj Kalėdos?
Kiekvienais metais šaltuoju laiku man pačioje nepatogiausioje vietoje vis įsitaiso koks nervinantis svetimkūnis, bjaurus dieglys, kokia nors erzinanti situacija. Arba kas nors serga, arba kas nors miršta (ak, močiute, vis dar žaviuosi tavo idėja pasirinkti pačią įsimintiniausią metų progą tam), arba šiaip kokia krizė santykių. Bet, panašu, kad išbandyta jau visais, nu tikrai - ką čia dar būtų galima prigalvoti blogesnio - žodžiu, tikrai visais įmanomais metodais sugadinti šventinę nuotaiką, ir nepavyko. Ką jūs. Tik ne Kalėdas. Todėl, kad jos yra magiškos. Kitaip nepaaiškinsi.
Ir vis dėlto, aplinkybės, būkite geros ir negadinkite šiemet man švenčių, prašyčiau.
O dar pagalvojau, kad kartais mes labai nuvertinam šiandieną. Nesakau, kad gyvenimo šia diena filosofija yra teisingiausia, arba kuri nors iš filosofijų apskritai yra teisingesnė už kitas, bet kodėl mes kartais bandom įvarvinti tą šaukštą deguto medaus statinėn nors tu ką? Žinokite, kad labai gali būti, jog geriausia, ką turėsite gyvenime, yra būtent ši diena, nors ir ne viskas taip tobula, kaip kad norėtųsi. Gali būti, kad kada nors pensijoje atsiminsite šituos metus ir šitą laiką kaip geriausius, o visai ne tą ateitį, dėl kurios taip nervinatės ir gadinate savo būsimus memuarus. Taip pat gali būti, kad tos ateities dar ir nesulauksite, bet ką jau čia... pernelyg nemaloni ~~mintis~~ tiesa?
Taigi, dėl ateities stengtis verta ir reikia, bet tai yra tik dalis jūsų gyvenimo. Kita dalis - čia ir šiandien. Jūs pats esate geriausias savo draugas ir didžiausias priešas, todėl atidžiai rinkitės spalvas, kai liejate savo dienų akverelę.

Kritika dovanų

2011-10-11T09:09:00.001+03:00

Darosi šalta. Greitai prasidės šildymo sezonas, o kol kas tik žodžiai šildo. Rytais jau reikia pirštinių, kol mašina įsupa į šiltą oro apklotą. Dar vienas ruduo, lapai jau skraidžioja, ne tik šiurena po kojomis, trankosi į stiklą ir neša mintis. Rudenį labai lengva svajoti. Jei vasarą degi noru eiti ir daryti dabar, lėkti, bėgti, keliauti ten, kur norisi, tai rudenį gerai ir kavos puodelį glostyti svajojant.

Vis dėlto nejaučiu, kad labai kankintų šaltis, net keista, kai girdžiu skundžiantis. Gal kad sienos mano neskylėtos ir durys užsidaro?
Tiesa, rytais iškišu ranką (arba koją) iš po kaldros įjungti savo besisukinėjančiam šilto vėjelio aparačiukui, bet tada jau galiu šokti iš lovos. Kas yra gal ir nelabai tiksliai pasakyta, nes retai kada aš jau taip trykštu entuziazmu darbadieniais, kad strikinėčiau iš lovos, kur šilta, minkšta ir dar gyvena sapnai.
O parašyti tai čia norėjau šį kartą visai ne apie orus ir metų laikus, bet kad jau visi taip daro, tai ir aš. Iš tiesų tai mane visai neseniai aplankė vienas prisiminimas. Gan miglotas, sakyčiau, nes, nuoširdžiai sakau, nepamenu tikslių jo aplinkybių. Pavyzdžiui, kuris žmogus iš tiesų buvo vienos frazės autorius. Vienas, arba kitas. Gal tai nėra labai svarbu. Taigi vienas mano ex, su kuriuo skirybos buvo aiškiai ne iš tų, kur skausmas gerklę smaugia, niūrios mintys temdo dangų ir isteriniai verksmo priepuoliai pagyvina vėlyvus vakarus. Ne, čia šitas galimai lauktų dabartiniu atveju, o tada bent jau aš neprisimenu blogų emocijų. Tik sakiau, na, pasakyk tu man, ką aš galėčiau savyje pakeisti. Kas yra tas mano kabliukas, savybė, kuri yra negera ir kurią pataisius, būčiau visai sugyvenamas žmogus ir žavi asmenybė. Ir atsakė jis tada "Tu ką, kad būsimam vyrui tobula moteris būtum? Nesulauksi". Tikrai tikrai, taip ir pasakė. Dabar kai pasvarstau, tobulų nebūna, gal ir ne visai mes ten abu be nuoskaudos likom, kad jau taip pasakyta buvo, bet aš šitai prisiminiau visai ne dėl to, kad giliai kapstyčiausi savo trūkumų labirintuose, nes žinia, kad visi šio bei to ten slepiam. Ne, aš galvoju, o kas , jei mes dažniau sakytume, ką vienas apie kitą galvojame, užuot laikę užantyje visas juodas mintis ir neapykantas. Ir aš čia ne apie mylimuosius, o apie visus kitus gyvenimo palydovus, kuriuos nei iš šio, nei iš to kartais sumanome ir draugais vadinti, ir šiaip pašnekovais. Galvoju aš apie tai, nes gyvenime skiriantis keliams su vienu ar kitu asmeniu, juk turėtų būti lengviau viską į akis pasakyti. Atvirai, nuoširdžiai. Ir toks pasakymas gali būti aukso vertės. Aš vertinčiau. Gal iš pradžių susiraukčiau, atmesčiau ir pasmerkčiau, bet jei kritika konstruktyvi ir nuoširdi, įtariu, vėliau panaudočiau pagal paskirtį. Gal net tam, kad kažkam kada nors tobula būčiau.

Nes žmonės kartais serga.

2011-10-03T21:56:00.000+03:00

Kaukšt kaukšt kaukšt... Vakaras, o aš vėl ilgu ligoninės koridorium žingsniuoju. Reanimacijos skyrius tylus kaip joks kitas. Tik mašinos dūzgia ir pypsi. Galvoju, kad mes stengiamės apsimesti,jog visos šios vietos ir lovos ne tau ir ne man, o iš tiesų - ir man, ir tau. Paklotos, kad būtų patogu prireikus prigulti. Tau ir man.
Gal ir dažnai romantizuoju gydytojų profesiją, bet ten tikrai sustoja laikas, todėl tie darbuotojai turėtų būti kitokie, nors ne sakralūs, o tokie žmogiški, gal net šiek tiek atbukę nuo mums aštrių jausmų. Bet nieko žmogiškiau už tai nerasi. Žmogus visada yra vienas su savim, o jie tą mato geriausiai - tokie lankytojai kaip aš ir tu yra tik epizodiniai scenos darbuotojai, gal net scenos darbininkai, stumdantys dekoracijas, kai tikrieji dramos veikėjai lieka monologų skaityti po ligoninių lempomis, šalia tyliai pypsinčių mašinų, kai lankytojai išeina.
Tokie lankytojai, kaip aš ir tu, išėję kaip po išpažinties, atėję išrišimo mainais už tai, kad pagrindiniai vaidmenys šiandien jau išdalinti.

Hm

2011-09-29T20:22:00.001+03:00

Šiandien sutikau žmogų, kuris mane įkvėpė. Paprastai seminarus vertinu pirmiausiai kaip progą pasnausti patogiau nei darbe, nes ten tavęs niekas nejudins, jei pats nejudėsi. Nebent atsisėsi prie plepaus kolegos, kuris komentuos ką reikia ir ko ne. Gali sau patogiai snausti, apžiūrinėti moteriškių garderobą ar atrašinėti net ir nereikšmingus sms, į kuriuos įprastai tingėtum. Jei labai labai pasiseks, išgirsi nors vieną dalyką, kuris tau vėliau realiai pravers darbe.

Tai šiandien lygiai taip pat įsirausiau į patogiausią minkštasuolį ir nieko nesitikėjau.Ir netyčia taip nutiko, kad seminare išgirdau vien naudingą informaciją, buvo informatyvu, profesionalu ir... net tikrai smagu. Supranti, kad žmogus turi talentą, jei pusę laiko klausai ir pajunti, jog nevalingai šypsaisi.

Ir tai dar vienas mano darbo aplinkoje sutiktas padarytos puikios karjeros pavyzdys. Visokios keistos mintys ima suktis galvoje ir vėl nebeskaitau darbo skelbimų.

Net jei maniškis sako, kad jei nesutaupysi naujai mašinai, teks registruotis į buhalterijos kursus. Brr.

Negera minutė

2011-09-23T15:54:00.001+03:00

Silpnumo minutės.Niekada nežinai, kada sutiksi tokią minutę. Šiandien, rytoj,ar kitais metais. Deja, neišvengiamai. Sutikus silpnumo minutę, vyksta keisčiausi ir pavojingiausi cheminiai reiškiniai mūsų organizme. Na, aš taip įsivaizduoju. Tiesiogiai. Mintyse matau, kaip mano kraujas užverda burbuliuodamas kaip arbatinis, arba kaip mano nervų stygas tampo po vieną - nervų muziką groja, kaip smilkiniuose tvinksi pykčio bombos laikmatis. Silpnumo minutės aplanko, kai blaivus protas pasitraukia atsikvėpti nuo įtempto darbo - visų mechanizmų priežiūros - kad pyktį numalšintum saviguoda, kad neviltį sutramdytum tikėjimu, kad pasiutimą ataušintum savimone.Blaivus protas palieka tik minutei, o žala gali būti neatitaisoma. Arba gali ir nebūti. Čia kaip pasiseks.Nebent įvaldysi tokių minučių atpažinimo sistemą. Tiesą pasakius, kartais jas artėjant įmanoma atpažinti iš anksto, ir gelbėtis, gelbėtis kuo skubiau.
Būna, nutinka taip, kad silpnumo minutės ima būriuotis. Labai liūdnas atvejis. Gali būti, kad taip gimsta net silpnumo valanda. Silpnumo valanda - nepalyginamai pavojingesnis už silpnumo minutę užtaisas, beveik skrydis naikintuvu, kai mėtai minas ant visų sau brangiausių dalykų -mylimų žmonių, svarbių darbų, planų ir svajonių.
Nenusimenam - taip jau gyvenime būna - kaip patys geriausi dalykai, taip ir patys blogiausi - tikrai kažkada baigiasi. Ir, pavyzdžiui, kaip tik tada prasideda savaitgalis!

Puikus aš žmogus, ir ką jūs man.

2011-09-17T22:14:00.003+03:00

Kartais pažiūri į veidrodį ir pagalvoji -10 balų. Jei labai sąžinė negraužia, žinoma.

Būna - nusibosta tas seilėjimasis, tas atnašavimas aplinkiniams, mol negražu yra vaizduotis kokia aš šauni asmenybė, negražu yra pabrėžti savo privalumus. Negalima užsiminti apie tai, kad tau geriau sekasi. Reikia sakyti, nu jo, aš gal ir geriau gyvenu ir mano vyras gražesnis, bet va, mano apatinis dantukas kreivas, tai tu tikrai nesi už mane prastesnis, visi turim trūkumų.
Aaaaa! Kartais nuo to galima išprotėti. Kuo liūdnesnis žmogelis šalia, tuo labiau turi kankintis, kol surandi šimtą išgalvotų savo nesėkmių, kad anas pasijustų atseit geriau, kuom vistiek netikiu. Bet tai vadinama elgesio kultūra kažin kokia.
Ar taip nebūna, ir aš čia kažką išsigalvoju?
Vis dėlto kartais atsipalaiduoju ir sakau, taip, man tikrai pasisekė gyvenime, tikrai šauniai čia išlošiau su šituo reikalu, beveik kaip koks laimės kūdikis, ir hm, gal ir tikrai gerai tas mano užpakalis su šituo sijonu atrodo, nebaisu ir į žmones išeit.
O kai pasako komplimentą, atsakau, kad ei, tikrai? Aš lygiai taip pat manau, esu nerealiai graži ir protinga.
Taip, kartais taip darau, bet, gaila, retai. O man atrodo, reikėtų dažniau.
To ir jums palinkėsiu.

Ir tai yra gražu, nes mano.

2011-09-12T15:29:00.000+03:00

Ir supratau vieną dieną, kad ne traškučiuose laimė.

Aš manau, kad žmogus yra laimingas tada, kai džiaugiasi tuo, ką turi.
Pamenu, vaikystėje taip buvo ne visada. Netgi buvo toks laikas, nors ir labai trumpas, kai aš pavydėjau vienai mergaitei mamos, nes jinai jai pirkdavo traškučių ir limonado, o man mama ne. Absurdiškiausias dalykas, kai pagalvoji, nes po to visą gyvenimą, ir iki šiolei, visi ir visada man primena, kokią stebuklingą ir gražią, ir gerą ir dosnią mamą turiu, ir tai svarbiausias mano pasididžiavimas, brangesnis net už vyro gražumus ir pasiekimus, ar mano nebeegzistuojančius talentus. Ir tą naštą, kad šimtą kartų jinai gražesnė už mane tik su laiku išmokau lengvai nešti.
O taip yra todėl, kad nebepykstu ant savo kūno, ir to vaizdo veidrody, na beveik. O kažkada pavydėjau beveik visiems dailesniems išvaizdos. O dabar toli gražu ne kiekvienam lieknesniam ir riestesne nosimi pavydžiu,ar manau kad jis yra už mane gražesnis/nė, oi ne.Ir ne vien dėl to, kad kitaip atrodau. Tikriausiai po visų savęs studijų pradėjau, kaip ten tie pigūs straipsniai sako - mylėti save? Nors vis dar ne visada tikiu komplimentais, ir dažnoki dar tie "pabaisadieniai", bet pažanga neišpasakyta vis dėlto.
Ir darbą savo myliu, nes man ten dabar yra gerai, ir iš jo savo spalvoto buto mokęsčius moku, ir dėka jo sėdžiu už vairo, o ne mikriuko vairuotojo, ir savo nesuskaičiuojamus puodelius kavos gurkšnoju.
Gal laimingiems kitaip neišeina? Imi ir netyčia įsimyli visus tuos, tobulus ir ne visai - dalykus, kurie tave supa.

Pradžios

2011-09-07T00:19:00.003+03:00

Atsargiai, mieloji -jei moteris yra tavo draugė, tai nereiškia, kad ji nebėra moteris iš prigimties.

Būna, kad pradedi vieną įrašą, palieki, tada pradedi antrą, palieki. Pamaniau, tegul išeina į eterį tos kelios pradžios, vis vien juk kažkoks jausmas jas tada pagimdė, o jausmus aš labai vertinu ir gerbiu.

Pirmoji pradžia:

Taisyklė, kuri yra patikrinta ir tik labai retai turi išimčių. Na, gal kada nors turi, bet aš su tuo niekada nesusidūriau. Taigi: Jei žmogus (dažniausiai, aišku, moteris) stengiasi tave įskaudinti, pirmiausiai pagalvok apie tai, kuo pati/ts jam nusidėjai. Turiu omeny, gal tu tiesiog per gražus/ži ar per protingas/ga, ar šiaip tau tiesiog geriau sekasi gyvenime? Net jei tai ir nebūtų visiška tiesa, bet gal taip atrodo asmeniui, kuris tave žeidžia,erzina, skaudina ir žnaibo kaip moka? Šitą reikėtų atsiminti, nes toks banalus užslėptas psichologinis terorizmas dažnai štai taip lengvai gali būti nukenksmintas. Neverta dėl niekų gadinti sau nuotaikos ir sveikatos.

Antroji pradžia:

Man niekada nerūpėjo maži vaikai, sakyčiau, man jie vis dar nelabai rūpi. Gal čia taip, kaip su mano vyru? Aš nesakau, pasaulyje yra ir kitų gerų vyrų, gal ne tiek gražių ir ne tiek protingų, bet tikrai puikių yra. Tik aš jų nepastebiu. Išjungtas medžiojimo režimas tikriausiai.Taigi su vaikais turbūt tas pats - manęs nevilioja mažyliai ir aš netirpstu, kaip noriu juos pačiupinėti ir su jais paguguoti. Vis dėlto kažkada tikiuosi turėsiu tokį savo - ir viskas bus visai kitaip. Būtinai noriu pažiūrėti, koks išeitų žmogutis iš to, kokia būsiu aš ir koks bus jo/jos tėtis. Gal net pavyktų gerą žmogų išauginti. Mama sako, kad nors aš labai retai kalbu apie vaikus, ir dažniausiai be didelio užsidegimo, ji jau pastebėjusi keletą akcentų, kurie jai šnabžda, kad būsiu gera mama.Čia panašiai kaip tada, kai draugė B. sakė jaučianti, kad gerai vairuosiu. Ir ką, vairuoju gi kažkaip, ir visai gal net puikiai, net be veikiančio smegenų orientacinio aparato.

Tai tiek apie pradžias.Laikas parodys,kuri iš jų turės pratęsimą, gražią pabaigą ar keletą retorinių skyrybos ženklų.

Ratuotieji

2011-09-02T19:28:00.001+03:00

Svarbiausia už vairo - savikontrolė ir šviesios mintys!

Vis dėlto net tokiu puikiu sezonu kaip rudenėlis yra ko paverkti.
Pirmiausia, tai šiandien netyčia pabudau pusvalandžiu anksčiau, nei reikėjo keltis ir... dar buvo tamsu! Taip, kai už lango - naktis, pirmą koją iš lovos iškelti yra trupučiuką sunkiau, ir tam reikia ruoštis. Bet jau antra tai visai paprastai iš paskos išlipa juk.
Antras dalykas yra eismas. Jooomajo, kodėl tie studentai suvažiuoja mašinomis į didmiesčius iš savo rajonų??? Juk galite važinėti autobusiukais, troleibusiukais ir traukinukais, mikriukais net, jei tėveliai bagoti. Nu kam dabar už vairo sėdat? Mes stengiamės savo miesto pradinukus išpopinti, išugdyti vairą sukioti teisingai, o čia bum kasmet visa delegacija naujų ~~žioplių~~ svečių už vairo. Bet keiktis vairuojant irgi yra savotiška terapija - išsikrauni žmogus... Neįtikėtina, užtenka antros rudens dienos - gatvėse kamščiai ir jau nėra kur prie namo mašinos įkišti, jei vakare išvažiuoji trumpam, arba kad ir valanda vėliau po darbo grįžti.
Bet argi tai rimtos bėdos? Va yra man apie ką padejuoti, ir iš karto lietuviškai širdžiai smagiau. Toksai palengvėjimas.

Dienoraštis, nieko daugiau

2011-08-31T14:56:00.003+03:00

Kadangi ši diena paskelbta "interneto dienoraščių (blogų) diena", tai pamaniau, turėsiu progą dar kartą patuščiažodžiauti apie tai, kaip man yra smagu, kad turiu savo Nekalbadienį, kad jį kažkas skaito, kad - svarbiausia - pati turiu nemažą archyvą savo istorijos.
Taip, egzistuoja lagaminas su senaisiais mano popieriniais dienoraščiais, kurie taip pat neįkainuojamai brangūs, nes dienoraščio, nesvarbu popierinio ar internetinio,vertė proporcinga praėjusiam laikui nuo užversto lapo gimimo datos.
Vieną - naujausią - savo popierinį dienoraštį skaudžiai praradau po automobilio apiplėšimo, taigi čia ir galima pradėti kalbėti apie internetinio varianto privalumus. Trūkumai, aišku, irgi egzistuoja, ypač tokiu atveju, kai tekste kalbi labai cenzūruotai, nes skaitytojų tarpe - beveik visi asmenys, kuriuos norėtum atvirai aptarti, o kartais gal net išdėti į šuns dienas.
Vis dėlto, pati nustebau, kad toks tekstas atspindi gal ir ne visus įvykių faktus, bet tikrai visada atspindi jų nuotaikas. Tokį tekstą net maloniau skaityti. Jau nekalbant apie tai, kad jis žymiai geriau įskaitomas!
Dar vieną dalyką pasakysiu, jei galima, drąsiai ir nesiplečiant - be mūsų, internetinių dienoraščių "apie nieką" nebūtų tų, kurie "apie viską", todėl tikimės lašelio pagarbos. Ačiū, kad leidžiate mums būti. Gerbkite savo šaknis.
O aš dėkinga ir Jums,skaitytojai, ir Jums, mano sekamų blog'ų autoriai, už puikų laiką, poilsio valandėles su kavos puodeliu, su jausmu, kad aplinkui tiek daug skirtingų ir panašių, juokingų ir išmintingų, tuščių ir sudėtingų asmenybių, vyrų ir moterų, vaikų ir senelių prie kompiuterių klaviatūrų gerai leidžiančių laiką.

Vaikų žaidimai

2011-08-29T16:24:00.002+03:00

Vaikystėj žaisdavau daktarus. Apsivilkdavau baltus tėčio marškinius vietoj chalato,savo kambary išsidėliodavau "inventorių", kurio net gerai nepamenu - kažkokius žaislinius daktaro instrumentus, išstumdydavau baldus taip, kad menamiems klientams būtų patogu prisėsti ar prireikus prigulti, pasiruošdavau savo daktarišką stalą, rašymo priemones ir popieriaus - ir rašydavau, rašydavau receptus.Vienas smagiausių vaikystės žaidimų.
O šiandien tai prisiminiau, nes ėmiausi seniai planuoto reikalo - susitvarkyti namų dokumentus, popierius, ir t.t.
Ta proga įsikūriau virtuvėje už šviesaus stalo priešais langą, pačioje geriausioje vietoje. Tai irgi rudens ženklas. Nežinau kodėl, bet rudenį ir žiemą mane tik čia ir traukia prisėsti prie kompiuterio. Gal todėl, kad čia taip šilta akims, gal kad kava ranka pasiekiama, ir viskas vienoje vietoje. Kai dar neturėjau savo būsto, nuomojamam bute turėjau didelį rašomąjį stalą su aukštomis lentynomis iki lubų, su daug daug vietos knygoms, visais reikalingais jungikliais ir angomis elektros prietaisams, su patogia minkšta kėde ant ratukų. Jau turbūt žinot ką pasakysiu - vaje, kaip tai buvo nuobodu. Neįsivaizduoju, kas gali norėti namie turėti tokią nykią vietą.
Mano darbo vieta - žaidimų kambarys, nes mano vadinamas darbas labai panašus į žaidimą. Nes ar tikrai labai svarbu, kokiam segtuve gulės visi tie popieriai ir popieriukai? Arba kam rūpi, kad darbo ataskaitą ruošiau kokiu pusvalandžiu ilgiau, nors šiaip tas užtrunka kokias 15 min prieš važiuojant į ofisą?
Bet aš taip kartais žaidžiu namais.
O beje, smagumėlis, kai pažiūriu, kokią spalvingą dokumentų kolekciją jau esu sukaupus - be diplomų, būsto, automobilio, sveikatos draudimo polisų bei bankų sutarčių dar slepiasi teismo nuosprendis, pripažinęs man teisėtus 2000 lt, kurie taip ir sklando ore pamiršti, nesigviešiu jų, nes labai daug vargo, ir galų gale ten buvo principo reikalas, administracinio teisės pažeidimo kvitas su mažiausia įmanoma, bet vistik bauda (grr), netikėtas dalykėlis - Lukoil raštas, kad ponai man neturi jokių pretenzijų. Na, aš pavyzdžiui, gal ir tikiu, kad Lukoil jums taip pat neturi pretenzijų, bet kaip suprantu, tą įrodančio rašto neturit? O aš štai turiu. Dar yra keletas tyrimų atsakymų, kurie buvo jau tiek nereikalingi daktarams, kad atiduoti man turėti, keli diplomai ir pagyrimo raštai,senas CV, pensijos kaupimo sutartis, nerealiai linksma artimųjų surašyta automobilio instrukcija žiemai ir kiti niekučiai.
Gal nuo vaikų ir skiriamės amžiumi ir patirtimi, bet gražu pažiūrėti, kaip visi dar pareinam pažaisti.

Atostogų pusryčiai

2011-08-24T21:32:00.000+03:00

Rytoj aš atsikelsiu ne įprastu laiku, o truputį vėliau.

Gali būti, kad rytoj aš netgi valgysiu pusryčius. Užsikaisiu pirmąjį dienos puodelį žiūrėdama ryto laidą savo virtuvėje, su šlepetėmis ir pižama. Po butą pasklis plikomos kavos kvapas.

Ilgiau užtruksiu savo oranžiniam duše.

Džiovinsiu plaukus su muzika, tris kartus nusirengsiu ir apsirengsiu, kol veikiausiai išsirinksiu pirmąjį variantą.
Tada važiuosiu į kliniką valyti dantų, kad būtų dar smagiau šypsotis sau veidrodyje. Ir kitiems. Ir Jam, žinoma.
Po to aš tikriausiai įsėlinsiu į kurį nors prekybos centrą, nes kaip tai yra malonu daryti tokiu nepadoriu laiku, kai kiti suaugę žmonės dirba!
Gal mane sugundys dar vienas kavos puodelis kurs nors pakeliui, nes kaip tai yra miela. Kava išsinešimui -laisvalaikio kava. Gero laiko kava. Kava už vairo.
Rytoj aš net neviršysiu greičio, kaip paprastai, keliais km/h, nes niekur neskubėsiu.
Tada aš susitiksiu su tais, kurių pasiilgau. Galbūt kai ką užklupsiu prie vėlyvų pusryčių stalo, tokius pat - neskubančius. Kalbėsim.
Paskui aš ruošiu šaltibarščius, nes taigi reikia jų sezoną uždaryti. Ir lauksiu svečių.
Ir dar lauksiu savo vyro. Nes jo net laukti taip gera. O tada jam šypsosiuos.
Gali būti, kad viskas susiklostys kiek kitaip, arba susimaišys vietomis, nesvarbu.
Rytoj bus gera diena. O kaip kitaip gali būti? Prasideda atostogos.

Apie planus

2011-08-21T21:13:00.003+03:00

Pirmadienis, antradienis, trečiadienis... Atostogos! Kaip viskas faina, negaliu, darbas, atostogos, tobulas vyras, šeima ir visi kiti man geri žmonės - beveik euforijos akimirka. Ir dar tas apniukęs rudenėjantis oras, primenantis apie artėjančias šventes, Kūčių vakaro silkę, Kalėdinių dovanų popieriaus šlamesį ir imbierinius sausainius, išdėliotus skardose ant virtuvės grindų! Net jei rytoj koks nors netikęs įvykis ar kitas pms sugadintų šitą šventę - kam rūpi? Šiandien aš patenkinta gyvenimu.
Taigi, ketvirtadienį išsivalau dantis pas dantistę, ir pradedam antrą dalį atostogų, kurias paskirsiu atsisveikinimui su vasara. Smagiausia, kad savo vasaros planą jau įvykdžiau! Nerealiai puiku.
Jūra - yra.
Ežerai - yra.
Piknikai saulėkaitoje- yra.
Vakaras pirtyje - yra.
Braidymas po rasotą žolę - yra.
Patiekalai ant grotelių - yra.
Įdegis - kurį laiką nepaneigiamai buvo.
Pilnas sveikatos patikrinimas - jau be penkių minučių baigtas.
Jaukūs pasisėdėjimai balkone su merginom - yra.
Mergiotiška nakvynė pas draugę su dideliu buteliu vyno - yra.
Nauja didelė svajonė - yra.
Taupymo planas - netikėtai sėkmingai vykdomas!
Kai rytoj nuvažiuosiu į darbą, bus likęs tik antradienis ir trečiadienis. O jei per atostogas neišlaikysiu ir ateisiu padirbti kurią dienelę, galite sukioti pirštu prie smilkinio kiek norit - juk yra ribos ir poilsiui, ką???
P.s. : jau žinau net kelis punktus iš rudens plano:
Šokolado degustacija.
Kelionė traukiniu.
ir?... Dar liko laiko. Gal prie kavos puodelio balkone, šildantis po minkšta antklode sugalvosim?

Žinote ką?

2011-08-20T14:57:00.003+03:00

Kokia aš laiminga moteris!..

O finišo nematyt?

2011-08-18T21:25:00.004+03:00

Man tai medalį reikėtų duoti už kantrybę. O jums?
O jei sužinotumėte, kad jus vedžioja už nosies?
Variantai:
Nedaryti nieko.
Labai kentėti.
Labai kentėti ir daryti ką nors.
Sukurti velnioniškai šlykštų keršto planą ir nuraminti karščiuojančią sielą.
Ak, na juk nieko nėra pasaulyje šiais laikais už dyką. Moterys, mano mielos hormonų audrų seserys, mano nepamainomos draugės intrigantės, atminkit vieną dalyką - kad ir kokiomis atnašaujančiomis sielvarto ir atjautos vaidilutėmis būnate, negalima snausti, neduokdie dar prarasite savo raganiškus įgūdžius, kas būtų nepataisoma pragaištis jums ir jūsų ateities kartoms.
Štai kodėl yra labai pravartu turėti atsarginį planą!
O aš tai kadangi nemaištauju, o esu beveik jogė (čia dėl ištreniruotos jautrios sielos ir kantrybės) ir turiu laiko planavimui, pirmiausia nusprendžiau tapti kuo labiau nepriklausoma finansiškai. Čia yra amžiaus projektas, bet kokie saldūs pirmi plano vaisiai, kokie viltingi ateities miražai, kur aš visa tokia be skolų. Ir ne tai kad be skolų, net nepabijosiu pasvajot - su SANTAUPOMIS (jeigu netyčia kuris geras mano pažįstamas užspringtų ties šita teksto vieta iš tamsuoliškai skeptiško juoko, tai aš neatsakau už pasekmes, prašome draustis nuo tokių dalykų).
O moralas visa ko iš to išeina, kad širdies tai, ponios ir ponai, anei apdrausi, anei pravesi tu jai mokymus, kaip pasitikti visokeriopus iššūkius iš ateities, net jei tai neplautos vyro kojinės po lova, ar nekalbadienis po tavo pms - nebūtinai gi kenčiama dėl dalykų kaip kine. Ir vat užtat prašom neatsipalaiduot du žingsniai už starto linijos.

Ar visi laukiat rugsėjo?

2011-08-16T23:02:00.000+03:00

Negaliu aš to neigti, niekaip negaliu - artėjant kiekvienam rudeniui man taip saldu saldu širdy - vis dar. Kad nebereikia į tas įstaigas, kur, kaip sakoma, yra mokoma. Jei jūs tokie pagedę kaip aš, ir nejaučiat anei jokio ten karčių mokslo šaknų - kaži kokių šakniavaisių - saldumo, tai galvokit tik apie tai, kad vieną dieną po gimnazijų ir universitetų jausitės kaip kad aš dabar. Nes aš asmeniškai tuo metu tikėjau tais gandais, mol visą gyvenimą taip jau bus - jei ne mokslai kankins, tai darbas... O vat ir ne.
Taip pat, vaikučiai, būtų labai miela, kad netikėtumėt tais paistalais, kažin kokia nauja nestojimo po mokyklos mada. Kiekvienais metais bus sunkiau ir sunkiau tą padaryt. Ir sunkiau. Ir sunkiau. Ir nesakykit, kad tikit,jog jei šiemet neįsivaizduojat, ko norit iš gyvenimo, tai po metų bokalų šluostymo Londono bare arba kopūstų pjovimo laukuose prie vagonėlių dieviškasis apreiškimas nuleis iš dangaus jums atsakymą... ahaha aš jums į tai.
Va, o aš, žinoma, tikriausiai eisiu kur nors trupučiuką dar ką nors pasimokyt savo malonumui. Ateity manyčiau. Tik nesugalvoju, artimoj ar tolimoj.
Gana apie mokslus. Net rašyt apie juos kažin koks diskomfortas. Šiandien ilsėjausi po praėjusio poilsio savaitgalio ir ilsinau savo kaklą, kuris nusprendė, kad jam kairėje pusėje viskas gražiau atrodo, todėl atsisakė suktis į dešinę. Pabandykit jūs kada su va tokia problemėle pavairuot automobilį. Atbuliniu, pavyzdžiui. Ne kažką.
Žmonės sako, kad nelabai tikėtina, jog dėl mano skausmo kaltos nudrengtos nuomotos sodybos lovos, nes greičiau kaltas koks nors perpūtimas. Bet negi kaltinsi tokį gerą dalyką kaip pirtis ar ryto rasa ant žolės, todėl aš kaltinu suklypusias sodybos lovas, kad jas kur, ir beveik net norėčiau įmesti nuorodą antireklamai, bet aš taigi nesu piktas žmogus.
Oi, taip, gal dar kas nežinote, rugpjūčio gale dar kartelį einu paatostogauti!

Patys svarbiausi pasaulyje - Tu ir Tavo problema.

2011-08-11T20:27:00.002+03:00

Psichologinės problemos mūsų visuomenėje laikomos nereikšmingomis. Dažniausiai rimčiausios bėdos nurašomos adresu jo sunkus charakteris arba jis išsigalvoja nebūtus dalykus, arba neturi rimtų bėdų, tai prisigalvoja.
Net aš, turėdama, atrodo, pačius supratingiausius ir kantriausius artimuosius vaikystėje ėjau ilgą kelią iki pagerėjimo, mačiau ir nuoširdų palaikymą,ir tokias pačias nuoširdžias abejones akyse, kai buvau vedama pas eilinį gydytoją, kai buvo mokami pinigai už brangius, be jokios abejonės, nekompensuojamus vaistus ir tyrimus, bei pasisėdėjimus ant odinių kušečių su daktarais. Mano artimieji nežinojo, kaip elgtis. Ačiū Dievui, pabijojo ignoruoti mano neįprastas problemas. Drąsiai galiu pasakyti, kad vos pajutusi, kad pati galiu kontroliuoti savo būklę, to ir ėmiausi, skubėdama atsiimti tą naštą nuo jų pečių.Nepiktnaudžiavau ir vaistais, anksčiau laiko nutraukiau bet kokį medikamentinį gydimą, kai tik pasijutau vėl ant kojų.
Šiandien savo būklę vertinu labai gerai. Gerai tiek, kad gyvenčiau pilnavertį ramų gyvenimą ir planuočiau ateitį.
Ir nepaisant visko, kartais vis dar sugenda nuotaika, kai pastebiu, kaip dar labai mažai (tai yra beveik nulis) yra informacijos apie tokio pobūdžio problemas net iš gydytojų lūpų. O kažko patarti sutiktam asmeniui su panašia istorija, pati negaliu, nes iki galo taip ir nežinau, kodėl taip būna, ir ką būtent daryti.
(Žinau, kad rekomenduojama kognityvinė elgesio terapija. Labai gaila, kad kartu taikomas medikamentinis gydymas).
Linkiu būti atlaidiems ir supratingiems bent jau su savo mylimais artimaisiais.

Pirmadieniams tinka lietus.

2011-08-08T08:50:00.002+03:00

Kaip aš buvau pasiilgus lietaus!
Va tokio, kaip taip lyja, kad ne šiaip lynoja, o pliaupia, kai šaligatviais nevaikšto žmonės (o tikrai, kur jūs pasislėpę visi?), kai automobilio padangomis taškant balas atvažiavus į darbą kaitiesi kavą, sveikinies su artimaisias skype, o uždegtos šviesos kontrastingai žaidžia su pilku vaizdu pro langą, prasideda diena, kitokia nei kitos, nes LYJA.
Užtenka tokios smulkmenos. Juk po lietaus dažniausiai nušvinta.

Nes visos nori pasakų princesėmis pabūti.

2011-08-06T00:01:00.002+03:00

Vasaros laiku kur beeitum - vienos vestuvės. Daugeliui ne paslaptis, kaip labai aš esu neabejinga šitam pacukruotam, tiuliais ir taftom patiuninguotam baliui, už kurį žmonės visada ryškiai permoka, gal net būna tokių, kurie paskolas ima ir tarkuoja gimdytojus su uošviais dėl papildomo tūkstantuko, nes kaip dabar tortas be antro aukšto bus!
Aš labai nuoširdžiai visa tai mėgstu,ir stebėti, ir dalyvauti, nes ten yra taip gražu, labiausiai, aišku, kai verkia nuotaka. Ir SUKNELĖS. Laisvalaikiu vaikomės kur nors gražiose vietose, pavyzdžiui, Birštone, nuotakas ir viską viską atsimenam, kas buvo nu visiškai be skonio porelė arba ant kiek graži nuotaka, o bet kokio baisumo jaunikis ane?.
Apskritai vestuvės - tai šventė, apie kurią kiekvienas tūlas lietuvis turi tvirtą nuomonę. Ženytis reikia ar nereikia, svečių reikia 500 ar 20 vienetų, kas yra gera vestuvinė muzika, ir kiek geram draugui padoru įdėti į vokelį.
Bet kad ir kiek briedo, kuris realiai egzistuoja, būtų galima pasakyti apie lietuviškas vestuves - rašyčiau ir rašyčiau rekordinio ilgio įrašą - niekas nesumenkins šitos šventės magijos!Ar daug mums šiandien likę dalykų, kurie tokie gražūs iki graudumo?
Prisipažinsiu, netikiu moterim, kurios porina, o mums ir taip gerai, kam mums tas popieris, lialialia... Prie ko čia tie popieriai??? (O ką joms sakyti, jei vyras neima, o gėda prisipažint.) Mes taigi ne apie kokius nors ten popierius ir antspaudus, mes apie dviejų širdžių šventę (su gražiai vilkinčiais kaltininkais) kalbam!
Matot? Aš net įrašo žmoniškai nesukurpiu, ant kiek tai yra jaudinanti tema.
Mama iš pradžių gal ir pažiūri kreivai, kad o tau neturėtų pirmiausia pasipiršti būsimas jaunikis, prieš mums braižant tą suknelės eskizą? Bet tik labai trumpam, nes, pasirodo, jinai jau seniai žino, kaip ten kas bus su ta suknia. Smagumo užtenka trims vasaros mėnesiams. Ir nors manęs dar kolei kas irgi neima, tai nereiškia, kad aš negaliu linksmintis ir svajoti. Vasarą. Paskui vestuvės neišvengiamai pasitraukia žiemoti - nuo rugpjūčio Ieva laukia - patys žinot ko - dvasinės šilumos ir gardžiausios silkės švenčių!

Planai

2011-07-26T20:30:00.001+03:00

Eičiau sau ant jūros kranto prigulti, nieko negalvoti, nieko nesapnuoti. Šiandien virš visko skraidžioju, ir man atrodo, kad ne mano šitie klausimai, ne mano šitie galvosūkiai, ne mano sprendimai ir ne mano pasekmės. Bet šiandien aš niekam nepavydžiu ir nieko nesigailiu, nes viskas juk vistiek veda į nežinojimą, ar tai yra gerai, kas tau atrodo gera, ir ar tavo laikas yra dabarty.

Rytoj man viskas gali atrodyti kitaip, ir gal aš jau neprisiminsiu šito jausmo. Štai kodėl mes dienoraščius rašom, ne dėl Jūsų, o dėl savęs, viskas sau.

Man šiandien uždavė daug sudėtingų klausimų, o aš nežinojau, ar nežinau ką atsakyti, ar nenoriu žinoti. O keisčiausia, kad tokius panašius klausimus uždavė tokie skirtingi žmonės.

Tie žmonės, kurie turi daugiau ar mažiau tikslų savo ateities planą, turėtų suvokti ir plano neamžinumą, svarbiausia nesudaryti per mažai punktų, nes vieną dieną teks užduoti tą patį klausimą, į kurį visą gyvenimą atsakinėjai, vardan ko visa tai?, o atsakymas sklandys aplinkui, tik nesileis pričiumpamas.

Man reikia plano.

Tik svarbu - LABAI norėti.

2011-07-24T23:24:00.001+03:00

Tokie įvykiai, kaip pastarieji Norvegijoje, mane visada trumpam sugniuždo. Sustoji minutei, pagalvoji, kur ir kokiu tikslu keliauji, kad gal visa tai, ko tikiesi niekada neįvyks, ir tai, kas jau buvo, buvo geriausia, ką turėsi gyvenime.

Paskui pasaulis tiesiog sukasi toliau, ir viskas pamažu užsimiršta. Aš visada pagalvoju apie tą akimirką, kai pasakiau sau "Po šito jau galiu ir numirti ramiau, nes ką tik išsipildė mano didžiausia svajonė gyvenime".
Bėda tik tame... kad susigalvojau naujų.
Baisus dalykas tie sąskrydžiai, ypač kai į vieną tokių išvažiuoja vyras, o kitame kažkas pyškina žmones. Toks siurrealizmas šiek tiek.
Bet rytoj bus geresnė diena, nei buvo šiandien, o po jos bus dar geresnė, neįsivaizduoju, kodėl šita mintis taip ramina.
Svajokit kartu su manim, nes svajonės ir norai pildosi. Bet tik tie, kurie patys stipriausi, didžiausi ir neįtikimiausi.
Aš jau turiu keturias išsipildžiusias svajones, MEGA svajones, tokias, kurios atrodė ohoho ir negali būti kažkada. Taigi, svajoju toliau, ir bijau tik vieno - kad nesibaigtų svajonių atsargos. O visa kita - jau kaip nors.

Apie tai, ką gali pieniškas šokoladas ir prie ko čia lėktuvai.

2011-07-19T22:42:00.002+03:00

Aš sakau, kad lėktuvas yra šiek tiek prabangos prekė, o Jisai man sako, kad čia yra tiesiog transporto priemonė.Kaip faina taigi!!! Aš nežinau, nu tikrai, kuom man tas lėktuvas taip užstrigo?Gal kad visos moterys labiau nori vyro namo ir vaikų, o ne lėktuvų? Bet vyrams patinka žaisliukai, gal reikia džiaugtis, kad lėktuvas, o ne blondinė plastmasinėmis kūno dalimis?Va ir vėl, kas man su tom blondinėm dabar.Užtat kramtau sau Milka, kuriuo mane papirko išmintingas vyras, ir nesijaučiu kokia nors labai jau nelaiminga, ar panašiai.
Rytoj man turėtų nuleisti kraujo! Patikėsit ar ne, bet aš nežinau savo kraujo grupės, ir vien dėl to, kad man labai nepatinka tas nežinojimas, teks duoti kraujo iš venos, o ne pirštelio.
Pamažu įprantu kiaurus metus lankytis pas daktarus, truputį primena pensiją, bet ai. TIKRINAM viską.

Naujoji mano telefono melodija:

Tas gražus, bet netobulas pasaulis.

2011-07-16T11:38:00.000+03:00

Šeštadienis. Tiek visko prisigalvojau šiandienai, o sugebu tik kapstytis po patalus su kompiuteriu ir kavos puodeliu. Matote, vakar netyčia radau kompaktą su visomis tomis Lilly Allen dainomis, na, kurios skambėjo, ATSIMENAT? Na, balkone, tame mano už nesveikus pinigus nuomotam bute. Iki dabar prisimenu tą šaltą balkono stiklo prisilietimą, kai įremdavau kaktą į naktį, aplinkui sklandė lengvas (kaljano?) dūmas ir skambėjo tos dainos, viena po kitos. Ir mano nuodėmklausius, žinoma, prisimenu. Muzikoje ištatuiruotos įstabiausios širdies istorijos. Bet paskaičiuokit, kiek jau praėjo laiko!

Beje, ar pagalvojate kartais, kaip gali skirtis tai, kaip jūs manote, kad aplinkiniai jus mato, ir tai, kaip iš tiesų mato? Greičiausiai yra toks, na, bent jau mažulytis skirtumas.
Arba didžiulis.
O gal tik tokia tuštybė kaip aš, žiūrėdama į naujai sutiktą žmogų, galvoja apie save? Tik nėra laiko užsiimti svarstymais apie naujuosius, kai dar yra tiek ko veikti su senaisiais.
Ir velnias, kaip aš nepritariu visiems ties postringautojams apie tai, koks žmogus tobulas kūrinys. Nu kamon. Žmogus gyvena tokį nerealiai trumpą gyvenimą, neretai juk tik 50-60 metų, ir tai tik jei išvengė autokatastrofos arba nepaveldėjo kokios mirtinos ligos, dalį to gyvenimo stebėdamas, kaip sensta visas jo kūno mechanizmas ir lėtėja medžiagų apykaita, ir jeigu jums čia smulkmenos, tai gal pakalbam apie pms?
Tik nepamanykite,kad depresuoju, mano nuotaika yra netgi puiki, tik dėl to paties netobulo pasaulio man dabar baigėsi kava, o tam įvykus pasižadėjau kelti užpakalį iš lovos.
Gražaus šeštadienio ir jums!

Apie žodžio galią.

2011-07-13T22:17:00.000+03:00

Ir draugo žodis tapo kūnu...

Aš nežinau, bet man atrodo, kad man gali imti ir pasisekti, tiesiog.... Gal už tai, kad geriausi dalykai pasiekiami sunkiai, gal už tai, kad aš neturiu ko slėpti. Gal už tai, kad per visą tą kelią kai ko išmokau.
Gražiausias dalykas pasaulyje yra žmogus be pozos. Poza - tai toks kreivo veidrodžio atspindys, kuriuo taip mėgsta dangstytis žmonės.
Aplink mane yra visokių žmonių, yra net tikrai labai gerų žmonių, kurie turi tą pačią nelaimę. Manau, kad tai yra nelaimė, nes kuo žmogus nelaimingesnis, tuo labiau jam reikia pozos. Ginklo, kuriuo gintųsi nuo aplinkinių, o labiausiai nuo paties savęs.
Ilgą laiką bandžiau suprasti, kaip toleruoti šitą reiškinį, bet nepakenkti sau.
Prisimenu, kad mano mylimas vyras labai labai seniai pasakė, kad jis nepasakoja dalykų žmonėms. Net draugams?
O dabar, kai paklausiau apie draugus, sakė, kad aš jo draugė.
Grįžtant prie tų senų laikų, kada mes šnekėjomės apie draugystę, (dabar mano pašnekovas tikriausiai to ir neprisimintų, bet kertu lažybų, pakartotų tą patį), taigi tada aš pamaniau, vaje, kaip tai skamba liūdnai. Ir dar pamaniau, kad negali būti, turint tiek žmonių aplinkui, ką čia slėpti, gerbėjų ir kolegų ir visokių ten tų "iš atstovybės", kad juos kur, neturėti kam išsipasakoti? Na nors vyriškai. Man jau daug metų, esu mačiusi, kokie vyrai tampa plepiai tam tikromis aplinkybėmis.
Šiandien aš jau galvoju visai kitaip. Išsipasakoti yra lengviausia dalis, mielieji. Sunkiausia yra išklausyti, suprasti, patarti ir nepakenkti. Tai yra žiauriai sunkus darbas, jei iš tiesų tau rūpi vadinamas draugas. Keliems žmonėms jūs iš tiesų galite patikėti savo likimą ir ateitį? Taip, ir likimą ir ateitį, nes kartais sunku patikėti ir net būna apmaudu, kiek mūsų gyvenimo kokybę ir įvairius sprendimus paveikia kito leptelėtas žodis.
Raskite žmones, kuriais pasitikite visu 100 procentų (!), ir tik tada klausykite, ką jie nori jums patarti, o išklausę, dar kelis kartus pagalvokit, nes čia jūs savo gyvenimo kalviai. Ir niekas kitas dėl jūsų klaidų tiek nesikankins, patikėkit. Greičiausiai bus tokių, kurie paplos katučių mintyse.
O jei draugas tiesiog yra rūpestingas ir nori jums gero, tai ims ir padarys ką nors, pavyzdžiui, pasikvies tave į kaimą žolytės ravėti, jei tu vienišas, arba atsineš butelį vyno ir sėdės per naktį, jei tau liūdna, o ne naršys tavo skaudulius ir mėtys banalias frazes.
Metai eina, ir aš jau matau nemažai dalykų, kuriuos daryčiau kitaip, o labiausiai džiaugiuosi tais, kurie mane ko nors svarbaus išmokė, ir tais, kuriuos pavyko išsaugoti šiai dienai. Nes kiekvienas rytojus yra naujas iššūkis.

Apie gyvenimą ir penktadienius.Daugiau mažiau.

2011-07-07T23:12:00.002+03:00

Koks kartais yra gyvenimas žiaurus ir neteisingas. Aš taip noriu tokio puikaus kavos aparato. Labai, tikrai labai noriu. Bet jis kainuoja daug daugiau nei mano mašina, ir truputuką mažiau nei mano butas. Todėl man kužda maža nuojauta, kad jis ~~truputį~~ ne mano nosiai. Bet tokio stiprumo norą ne taip paprasta nugalėti. Aš beveik galvoju, o kam man ta mašina, jei net padorios kavos išsivirti negalima... Nu kam.
Užtat turiu naują termosinį puodelį. O va jis tada be mašinos kaip ir prarastų dalį prasmės, ane?
Et.

Bibliotekoje pasiėmiau dvi knygas. Patikėkite, man niekada nebūna gėda dėl knygų, kurias imu - pvz. tos krūvos seilėtų meilės romanų. Pirmą kartą man buvo gėda, kai grįžau namo. Nes atsiverčiau vieną tų knygų. Tiesą sakant būtent tą, kurią man rekomendavo vienas asmuo, kurį čia nelabai gal gražu būtų paviešinti. Tada aš nusistebėjau, kad būtent tas asmuo apskritai man rekomendavo KNYGĄ. Na va, o dabar man viskas aišku. Niekada nepagalvočiau, kad tokį dalyką apskritai yra legalu spausdinti. Na, nebent užrašius kad tai yra nepatenkinamai įvertintų mokyklinukų kūryba. Man pasidarė labai liūdna ir stačiai graudu, kad kažkam tai galėjo patikti.
Kokia aš jautri siela.
O rytoj dar reikia nuvažiuoti į darbą, nors man jau mintyse savaitgalis. Tokiais atvejais aš nukeliauju į darbą ir veikiu tik smagiausius dalykus, t.y. geriu kavą, bendrauju tik su tais, kurie man patinka, o darbinius reikalus atlikinėju tik kaip nežymius trukdžius. Bet, žinoma, atlikinėju GERAI, nes reikia gi užsitarnauti priedus ir premijas. Ar šiaip, kad neišmestų iš darbo.
Žinokite, tikrai kartais sunkiai dėliojasi tekstas įrašuose, bet aš žinau,kad visi jūs, mano meilučiai, esate šaunuoliai, ir nieko čia labai rišlaus ar prasmingo iš mano dienoraščio ir nesitikite.
Linkiu sėkmingai susidoroti su penktadieniu!

Keliautoja

2011-06-28T14:35:00.002+03:00

Bet nu kodėl aš tokia esu keistas žmogus, ką? Atostogos atėjo ir praėjo, jau net dvi dienos kaip dirbu ir dėl to nesiskundžiu, per tas praėjusias laisvas savaites tiek visur pabuvojau, kad net būtų nemažai apie ką rašyti, pavyzdžiui, kad buvau prie jūros, kur su Grigaičiu vaikščiojom pakrante, arba kad Trakuose neskaičiavau kibinų kalorijų, arba kad lankiausi sodyboj prie ežerų, kur buvo pats nerealiausias iki šiol mano čiupinėtas kavos aparatas, kuris laimėjo simpatijų kovoje net su gražuoliu šuneliu, kad Vilniuj dairiausi po visokiausias Viktorijos laikų ir Art deco apdarų parodas (bet ten tai rimtai nueikit, nebūkit mėmės), kad nutiko vienas iš labai retų kartų, kai neapsivėmiau važiuodama tuo kalnuotu keliuku į Ignaliną, na ir dar ten Birštonai visi ir panemunės... o va nekuriu ilgų įrašų su nuotraukų albumais, ir ne tik kad nekuriu, bet ir dažniausiai kitų neskaitau... Prisipažinau.Na, aš nesu magelaniškos prigimties, maniškiai visi žino, ir mano svajonė nėra "pamatyti kuo daugiau pasaulio".
Bet oi kaip man patinka maukti degalinių kavą kelionėse! Ir apskritai kelionės gerai, tik neimkite manęs į tokias keliones, kur reikia ant pečių neštis kuprinę, ir viskas bus ok (o bandymai įsipiršti Vyrui į kompaniją tuose savanorių poligonuose būna grynas falšas, jei kam tai nėra aišku).Ai dar taip, nuo pernai metų iškylos baidarėmis kokiems penkiems meteliams į priekį tiems velnio laiveliams aistros taip pat nejaučiu. Ir į kalnus pasiimu ausinuką...
Bet juk pats svarbiausias dalykas yra kompanija! Su gera kompanija aš net turbūt galėčiau miegoti kur nors, kur būna pakabinti tiek tokie baisiai šlykštūs popieriniai musgaudžiai ant lubų, ir visai to nepastebėti.
Ei, bet va kažkaip visai netyčia ir išėjo įrašas apie Ievos atostogas!

Filmas prie kavos

2011-06-26T16:00:00.002+03:00

"Trust", 2010

Būna filmų, kurie yra labai reikalingi. Tikriausiai šitas žodis labiausiai tiktų? Reikalingi šitam pasauly, kur viskas jau yra šiek tiek kitaip, nei buvo mano vaikystėje.
Jei turėčiau dukrą, mes žiūrėtumėm šitą filmą kartu.
Ir panašu, kad šitas filmas gan smarkiai dvelkia tuo švietėjiškumu ir prevencija, tačiau kai žvelgi ne kaip mama ar paauglė, imi narplioti šiek tiek kitokio pobūdžio mintis. Na, tarkim, mano amžius jau senokai ne tas, kad apgaule apie savo amžių melavęs 40-metis suviliotojas būtų ieškomas policijos, bet aš kažkodėl labai aiškiai ir labai ryškiai mačiau ir matau tą ribą, kada vyras jau yra PER (senas) ir aš (PER) jauna. Net pokalbiui prie kavos.
Tikriausiai, kad vėlgi kažkokiu būdu psichologiškai galima paaiškinti šį reiškinį, nes tikrai žinau, kad yra kam ta riba atrodo daug blankesnė ir tolimesnė nei man. Ir tai dažniausiai nėra susiję nei su išsilavinimu, nei su tuo, kad moteris yra "labiau subrendusi" ar "platesnio akiračio", nes lygiai taip pat reikėtų matuoti ir vyresniojo subrendimą ir akiratį, kurie, pripažinkim, lygiai tiek pat gali nesiskirti nuo šešiolikmečio, ne apie tai juk mes.
Aš turiu tokią nuojautą, kad viso šito šaknų psichologai ieškotų kaip visada - kokioje nors vaikystėje ir kokiuose nors santykiuose su tėvu, ir pan. Ir aš, turiu pastebėti, tuomet esu visai patenkinta, kaip jie susiklostė mano atveju.
O kitu atveju, šitą filmą verta pažiūrėti dar labiau.
Kaip ir dėl to, kad čia labai aiškiai matyti skirtumas tarp mamos ir tėvo santykio su vaiku, kai ta pati misija gelbėti vaiką išsiskiria sankryžoje tarp tėvo pašaukimo APSAUGOTI ir mamos IŠSAUGOTI, nes išsaugoti tą, kas liko ateičiai labai sunku, jei tave persekioja kaltė dėl to, ką tu suvoki esant pagrindine tėvystės pareiga - apsaugoti. Deja, ne visada yra galimybė pasirinkti.
Beje, filmo pabaiga man patiko labiausiai. Nes dažniausiai būna taip kaip būna, o ne kaip norėtume mes.

Apie tai, kad pirmadienį į darbą, ir kaip aš dėl to nepykstu.

2011-06-25T20:38:00.043+03:00

Na, pirmosios šios vasaros atostogos jau visai prie pabaigos. Visai neblogai išpildytas planas ir svarbiausias jo punktas - jūra. Žinau, kad ne su visais spėjau pabūti, su kuo planavau, bet dar taigi ne vakaras? Antra dalis atostogų bus, bet, kaip ir kasmet, vėl kirba noras pasilikti žiemai. Nes juk ne kaskart taip išdegs kaip pernai - gauti mėnesį atostogų vasarą ir dar porą savaitėlių žiemą. O darbas nuo aštuonių iki penkių šiokiadieniais juk nėra pati baisiausia katorga, kada neturi laiko šiokiam tokiam asmeniniam gyvenimui.
Iškart pasakysiu, kad nepamirščiau, šiandien valgau braškes ir skaitinėju kitų rašomus dienoraščius. Ir žinot, ką matau? O mes tikrai visi labai skirtingi. Skaitai, o viduje verda vidinis konfliktas - ar aš iš tiesų esu mažiau gera arba mažiau nuoširdi nei šis autorius? Ar mano problema yra mažiau problema ir ar mano privalumas yra kuom nors vertesnis už kito talentą?
Bet man toptelėjo, kad visada yra tas jungiantis siūlas, kada tokie skirtingi blog'ai - ir tie, kuriuose talpinami nerti rankogaliai ir verti karoliukai, tie, kuriuose - kotletų ir šaltibarsčių receptai, ir tie, kuriuos rašo moterys darboholikės, kurios nusimano politikoje, ir štai šitas mano Nekalbadienis... kai prabylama apie meilę, mes visi tampame tokie panašūs ir savi.
Žinoma, išskyrus tą naują mergaičių dienoraščių madą rašyti apie tai, kad ak, mano meilės romanas toks nuostabus, tu manęs nekenti, nes aš tokia gera lovoje, bet negali nieko padaryti, nes aš tokia gera lovoje, ir aš tave kankinsiu, kol nusibosi ir nusibaigsi, xoxo, o įraše būtinai - foto nuogais papais. Gražu savotiškai.
Tai, kokio aš jau esu senumo moteriškė, labai puikiai iliustruoja faktas, kad trumpinio xoxo kažkada ieškojau google, pasitikslinimui.
Kartais širdy man 16, o kartais - 50, rimtai. Dar vienas dalykas, apie kurį šiandien galvojau, t.y. vis dar galvoju yra tai, su kuo teko netiesiogiai susidurti šiomis dienomis. Apie pyktį. Kaip jūs reiškiat pyktį? Verkiat? Niurnat? Šaukiat? Moralizuojat? Trenkiat durimis? Manot taip paprasta atsakyti?
Kiti žmonės išreiškia susikaupusias nuoskaudas tyliau, na kad ir "praryja" tai su vienu kitu nukramtytu nagu, ar kerštauja kokiu niekšingu poelgiu.
Nežinau, kodėl man reikėjo dar ir pagalvoti, kad prisiminčiau kaip aš pati elgiuosi tokiais atvejais, nes su savo vyru visai neseniai kalbėjau apie tą mano talentą. Ne todėl, kad tai dažnai daryčiau, tiesiog...
Aš keršiju už savo nuoskaudas žodžiais.Sakiniais. Moku įkirsti ten, kur labiausiai skauda. Štai mano ginklas. Ne koks nors balso pakėlimas, ne. Ramus, apgalvotas, kartais - parašytas sakinys.
Rašytoja mat.
Aš, ir visi tie, kurie šitą būdą taip pat naudojate, siūlau vieningai užsibrėžti tikslą išsioperuoti šitą piktybinį naviką ir pasilikti vienintelį problemų sprendimo būdą - civilizuotą pokalbį. Bent jau su tais, kurie mums iš tiesų rūpi.
Pažadu, gyvenime tai labai praverstų.
Iki, baigėsi braškės su pienu.

Labai intymus ir asmeniškas įrašas.

2011-06-18T01:14:00.004+03:00

Dabar aš jums papasakosiu labai asmenišką dalyką, bet kadangi jis kompromituoja išskirtinai tik mane, tai tikriausiai galima.

Mano ir Jo santykių dramos:

Audra visada kyla mano pakrantėj. Ir Jis niekada nekelia dramų ne todėl, kad aš esu tobula kaip karšta vasaros diena su vėjeliu, kaip kad man patiktų manyti. Jis tiesiog nekelia dramų.
Dramos vyksta tada, kai Jo nėra šalia, o kai yra šalia, iš mano dramų išeina visiškas pšš... nes kaip tu sukelsi dramą prie tokio gražumo žmogaus?Akių nėra kur dėti.
Drama labiausiai matyti iš mano ekrano pusės, nes čia trankomos durys (bute turiu tik vienas - vonios duris, o lauko durys nepatogios trankymui), groja kokia nors daina į temą, kartais net išrieda dvi - trys (oficiali versija) skausmo ašaros ir pan. Tuo tarpu Jį pasiekia tik kelis kartus cenzūruota versija teksto pavidalu, deja, su cenzūra tais kartais irgi būna problemų.
Pati nuostabiausia dramos dalis, kuri nutinka visada (be išimčių), kai, prasidėjusi mano priekaištu Jam, virsta mano panika dėl Jo, nes o kodėl jis taip keistai dabar ilgai neatsako? Gal jis pamiršo kad man pms ir įsižeidė?Ar dabar jis mane mes ir pamirš? Jau galiu pamiršti savo būsimus vaikus vunderkindus su nerealiai vešliais plaukais?
Kiekviena drama baigiasi atsiprašymu. Ir dažniausiai atsiprašau aš. Jei taip nutinka, kad Jis pripažįsta, kad yra už ką, ir atsiprašo pirmas, aš atsiprašau po Jo. Nepakenks taigi.
Po visko seka neramus vakaras, kai Jis jau atsisveikino, o man atrodo, kad gali būti, jog labai blogas ženklas yra, kad po atsisveikinimo žinutėje netyčia padėjo dvigubą tarpelį prieš bučinį. Ar dvigubas tarpelis reiškia, kad mes tolstame vienas nuo kito?

Taigi dramos veiksmo nuolatinę seką galima iliustruoti schema:
Aš supykstu ----> Aš atsiprašau.

Ir kad ir kaip aš optimistiškai galvočiau apie savo brandos laipsnį, žvelgčiau į universiteto diplomą ar paso kortelę, suprasčiau visą šių dramų beprasmiškumą, nes ramus pokalbis visada yra čempionas, o drama - lūzeris , aš vistiek pasiduodu tam, kas taip moteriška ir be prasmės - dramai!

Ir jei jums taip nenutinka, mergaitės, kviečiu mesti į mane ~~akmenį~~ ką nors minkšto ir švelnaus.

Pabūnam? Bet rytoj.

2011-06-16T23:35:00.004+03:00

Paskutiniu metu man sunku suprasti savo jausmus. Ne, tikrai ne tuos antrosios pusės jausmus. Tiesiog kaip diena, taip skirtinga savijauta apie žmones - vieną dieną nenoriu nieko matyti (Jis - visada išimtis), kitą dieną norėčiau visus matyti, bet niekas manęs nemyli, trečią - vėl viskas gerai, kokie visi faini, davai papietaujam balkone, pagulim ant žolės, važiuojam prie jūros.
Pradedu suprasti, kad geriausia būtų normuoti buvimą su savimi, kurio man mirtinai reikia, ir buvimą su žmonėmis, kuris kartais taip pat veikia žudančiai. Per didelis kiekis vienumos kartais veda į savidistrukciją, ir atvirkščiai.
Vis dažniau galvoju apie tai, kad vienturčiai tikrai sudėlioti kitaip nei visi kiti. Be abejonės, ir patys vienturčiai visi skirtingi, užaugę skirtingose planetose - šeimose. Bet man atrodo, kad mes dažniau nei kiti turime problemų su aplinkiniais, pernelyg daug reikalaujame sau, rengiame per sudėtingus kastingus draugams ir artimiesiems, o galiausiai vis vien geriausiai jaučiamės vieni.
Išsirinkti bet kurį žmogų mums atrodo kažkas tokio, vargstam iki devinto prakaito, kol randam tokią antrą pusę, kuri taip pritampa, įsilieja, nekliūva ir papildo, kad jaustume tą buvimo vienam komfortą net jam esant šalia, kad jėgų tiek pat įdėti į darbą dėl draugų ir kolegų nebekyla rankos?
O iš tiesų juk ir gimstame ir mirštame visi po vieną, vienturtėliai.
Ir nenusiminkim, tie su broliukais ir sesutėmis irgi turi visokiausių iš to gimusių problemėlių, ir kartais dar ohoho kokių. Kokia guodžianti mintis. Ir taip,dar aš nemėgstu dalintis.

Filmas prie kavos

2011-06-14T16:52:00.001+03:00

Kam žinia, o kam ne, jau jaunystėje naudojausi dviejų interneto tiekėjų paslaugomis - mobilaus, nes reikėjo ryšio visur, kur tempiaus savo laptopą, ir namie, prie didžiojo kompiuterio. Išsikrausčiusi į savo butą, nusprendžiau, kad man užteks ne tik mažiausio skaičiaus kanalų kabelinės paketo (šito nesigailiu, televizorių paskutiniu metu naudoju tik vietoj žadintuvo), bet ir vieno interneto, žinoma, mobilaus. Ir čia aš klydau. Nes o kaip serialai??? Kaip romantinės komedijos velniai griebtų??? Galva galvoti reikia.
Pabuvau abstinente metelius be savo Gossip girl ir How i met your mother, be Greys Anatomy ir be mano mėgstamiausio paralitiko Hauso. Paskui buvo toks etapas, kai vogiau interneto megabaitus ir gigabaitus iš draugų, vis prašiausi į svečius ir siurbiau failus vieną po kito. Kaip gėdinga ir niekinga, nusprendžiau vieną dieną,ir dabar, kol mobiliojo ryšio operatoriai dar neišrado žmoniško mokėjimo plano, leidžiančio daugiau negu delfi.lt naršymas, aš vėl turiu dvi prieigas prie interneto. Vieną tašėj, kitą su kabeliu. Tai dabar jau atsiimsiu visą pražiopsotą džiaugsmą, jei reikės, tai ir naktim, tokia aš dabar neribojama.
O naujausia mano mada - nepasirašinėti terminuotų sutarčių. Nesulauksit, nekiškit man savo brokuotų kompų ir telefonų - terminatorių, nereikia man jūsų nemokamų trijų mėnesių, turėkitės. Štai kokia šauni pozicija.
Ir ne apie tai.
Dalinuosi savo gerais ir nelabai atradimais. Nesusilaikysiu, nes aptikau tokį juokingą serialą, kad stačiai graudu. Nurse Jackie vadinasi. Labiau absurdiškos Hauso, Grey's anatomy, Daktariūkščių ir visų kitų pasaulio serialų apie daktarus parodijos su žiburiu nerasi.

Kažkur radau parašyta, kad tai juodojo humoro komedija. O ne, būtų gerai. Na, nebent juodu humoru galima laikyti tai, kad tokios "pritrenkiančios išvaizdos" ir neįtikėtinai "charizmatiškos" pagrindinės veikėjos gyvenime seriale pavaizduoti ne tik šeima ir pakenčiamai simpatiškas vyras, bet net meilužis (!), nors plikas ir išvis ne kažką, bet vistiek - jau juokinga.
Žinoma, šita moterėlė dar saujomis geria, šniaukščia nosimi ir dar bala žino kaip vartoja visus po ranka pakliuvusius vaistus, tikriausiai tam, kad būtų kieta kaip daktaras Hausas, bet va, yra tik seselė, todėl jos nepaprastos bendravimo su pacientais galios atrodo daugiau nei kvailai - mat visam kitam personalui tai turi žiauriai nesisekti. Neminėsim to, kad čia iš viso veikia du daktarai, kurių vienas - nepaprastai bukas. Šalia tokio dunduko seselei Jackie paprasčiau atrodyti protingai ir kietai.
Komedija tikrai labiau juoda nei juokinga, bet štai kokį stiprų įspūdį paliko.
Linkėjimai, einu kabinti užuolaidų.

Karšta

2011-06-06T15:26:00.002+03:00

Bet tai gal ir gerai sakau, pasidžiaugsim, o nuo kokio rugpjūčio vidurio aš jau pradedu laukti kalėdų, tai ne tiek čia ir to vasariško laiko, ania?
Savaitgalį basčiausi po įvairias vietas, bet tik išskirtinai tokias, kur galima pėdinti basomis per žolę, gulėti po obelim arba kepti kepsnius prie upės. Dabar dar prisiminiau, kad tėvo dieną valandžiukę pabuvojau ir pas tėtį chore, kas yra linksma ir keista, nes aš negarsėju kokia nors ten dainuojamąja patirtimi. Bet man yra gražu, kai kokia nors didesnė bendruomenė ką nors kartu ir nuolat veikia (išskyrus studentų atstovybes, nes ten aš manau, kad yra bardakas, o ne veikla),ir dar net kaip nors prasmingai. Aš komfortiškai jaučiuosi šiek tiek mažesnėse grupėse, nes taip yra daug lengviau susilaukti deramo dėmesio, o ir pletkų mažiau. Šiek tiek mažiau.
Taigi po savaitgalio ilsiuosi darbe ir galvoju apie tai, kad liko trys dienos darbo, o tada prasidės mano pirmos atostogos šią vasarą, ir aš dėl to visai laiminga. Na ir dėl savo tobulo vyro, kas be ko.
Laime netryštu tik dėl skalpelio, kuris manęs laukia penktadienį, bet reikia gi pabaigti su tais stomotologais vieną kartą. Ir taip, dar dėl to, kad serga mūsų tobulas šuo, štai kas dar yra tobulas mano šeimoj! Vargšė Fredutė serga, tik to visiškai nesupranta, atrodo tokia pat pašėlusiai graži ir laiminga, bet mums labai praverstų pasveikti.Erkė nuo šiol yra gyūnėlis numeris vienas mano juodam sąraše. Jaučiu tamstoms gilią ir žiaurią neapykantą. Kad jūs padvėstumėt, ar ten kažką.
Viskas, piktų minčių tik tiek tam kartui, savaitgalį jau prisivalgiau braškių ir ledų, o labiausiai laukiu skanių arbūzų.Linkiu nepražiopsoti, kad įsivažiuoja vasara!

Moteris. Ir tuo patenkinta.

2011-06-02T22:18:00.003+03:00

O šiandien taip netikėtai jau ėjau link mašinos, kai pagalvojau, kad velnių man jinai, kai mano saulės vonios taip netoli, pamaniau, prasieisiu. Net ausinuką išsitraukiau, kaip senais gerais laikais. Ir viskas buvo taip puiku, o oras gaivus nuo lengvo vėjelio, maždaug tokio, kai lengvai glosto suknelę ir plaukus, bet nesuvelia kaltūnais. Aš apskritai retai kur nors vaikštinėju viena, bet kartais, kaip kad šiandien - tai vienas malonumas.
Prie perėjos simpatiškas nepažįstamasis savo draugui pasakė, tu palauk, pažiūrėk kokia moteris, pastovėsiu šalia.
Ir jis pastovėjo šalia, kol užsidegė žalia šviesa, ir aš nuėjau galvodama, kad gal tas žodis moteris vis dėlto nėra visada toks baisus, kaip man atrodė.
Skamba tarsi...pagarbiai?
O paskui pareidama sumaniau kirsti kampą, ir pasiklydau savo rajone. O kaip kitaip.

Normalu yra pats tas.

2011-06-01T23:08:00.001+03:00

Kai tau 24, tai toks laikas, kai viena namie vakare pasiėmus taurę brendžio ir prisėdus prie kompiuterio, staiga supranti, kad tai atrodo visai normaliai. Nes nervai tokiam amžiuj jau ne kažką, ne kažką. Aš nesididžiuoju, kad šią suirzusią ir karštą dieną malšinu savo įtampą alkoholiu, bet eiti pasiruošti vonią su visais putotais atributais labai tingisi, o daugiau nieko kito atpalaiduojančio šiuo metu nesugalvojau.
Nežinau, kaip ten bus ryt, bet mano puikusis sumanymas dirbti per atostogas šiandien man kažkaip nebeatrodo labai genialus. Pripažinkim, niekada nebuvau darboholikė. Jau gana, kad toks yra mano gyvenimo vyras, o čia taigi kaip su rūkymu - pats nerūkai, bet vistiek tabaku kvėpuoji.
Nenoriu net apie tobulus vyrus šiandien.
Taip, žiūriu sau Hausą, ir man gerai. Šlubas šiknius, bet kas paneigs, kad šarmingas. Prie charizmatikų jį prirašom.
O dabar dar stiprios kavytės prieš miegelį (argi ne netikėta, kad per gimtadienį jos gavau ŠITIEK daug?), ir rytoj pasitinkam dar vieną nuostabią (daugiau mažiau) dieną, ane, kolegos darboholikai ir alkoholikai?
~~Bučiuoju~~ (Šiaip tai aš reguliariai bučiuoju mažai ką, tik vieną vyrą ir vieną moterį (tai būtų mama).

Charizma 2

2011-05-31T13:42:00.001+03:00

Daina Žemaitytė, "Žmonių" vyriausioji redaktorė:

"Daug lemia ir ambicijų kiekis. Jeigu jų neturi, muštras tavęs toli nenuves. Prie tų prigimtinių dalykų dar priskirčiau valią(...). Charizma (nors niekas taip ir nevardijo, kas tai yra) - irgi prigimtinis dalykas. Galima išmokti būti žaviam, bet niekada netapsi toks, kaip Marijonas Mikutavičius. Galima pabandyti būti vitališkai, bet niekada nepavysi Editos Mildažytės. Tokių asmenybių turime vienetus."

Taigi štai, jei galvosime, jog charizma iš tiesų yra paveldimas, o ne užgyvenamas dalykas, gali tapti graudu ir net liūdna, kad ėmei sau žmogus ir gimei po paprasta, o ne charizmos žvaigžde. Galima ant laimingųjų niršti ir nekęsti, kaip kad tų,su kuriais mokykloje visi norėjo draugauti, net mokytojai ir direktorius, tų, kurie visur kaip per sviestą eina, ir tu, žmogelis, pastangas didžiules turi dėti tam, kad nors gabalėlį to begėdžio sėkmės pyrago atsiriektum.
Manęs, asmeniškai, niekada tokie žmonės nesiutino, gal tai ir nėra gerai, nes negimė aršus konkurencijos troškimas, kuris gal būtų mane išvedęs į kokius dar nepažinto pasisekimo klodus, ne. Man tiesiog visada tokie žmonės buvo gražu. Ir smagu yra į juos pažiūrėti, paklausyti ir paklausinėti.
Tai ar būtina verstis per galvą tam, kad neaplenkiamą aplenktum? Gal kartais užtenka nusižiūrėti kai ką, kas tau atrodo gražiausia ir geriausia, kitu laiku ir kitoje vietoje, žiūrėk, imsi ir panaudosi kurią smulkmeną iš to, ką nejučia išmokai, nes visas mūsų gyvenimas yra bandymas naudotis praeities įspūdžiais dabarties situacijoms spręsti.
Štai keletas dalykų, kurie labiausiai žavi mane, bet kartais atrodo dar tokie nepasiekiami, tarsi iki jų - kaip iki mėnulio:

100 - procentinis tikėjimas tuo, ką sakai, nes žinai;
Gebėjimas ramiai reaguoti į agresyvią karšto kraujo pašnekovo nuomonę, arba kvailo ir užsispyrusio;
Savęs, kaip nepriklausomo individo suvokimas, neapkraunant sąžinės motyvuotais ir nemotyvuotais priekaištais, kurie dažniausiai ir labiausiai rūpi tik tau pačiam;
Sugebėjimas pradėti ir baigti darbą, o ne pradėti ir nebaigti, arba svajoti kaip pradėsi.
Gebėjimas planuoti ateitį.

Norisi tikėti, kad, kai žinai tas pamokas, kurias išmokti nori, gali imti ir netyčia pasisekti su kuria nors iš jų. Sėkmės.

Kodėl gimtadieniai yra vis dėlto gerai

2011-05-30T10:31:00.001+03:00

Baigėsi kasmetis Ievos gimtadienio maratonas. Šiemet visaip ten žadėjau nedaryti gimtadienio, o iš to išėjo šnipštas, nes vėl turėjau savaitę be miego,su daug jaudulio, džiaugsmo ir klegesio. Ir torto. Tortai, kepsniukai sangrios ir šampanai tai truputį pasilieka ir po maratono - papildomų kg. pavidalu, bet gi kaip dabar bus smagu juos mesti! Hmm, tikrai.
Namie visas kalnas gėlių, dovanotų nuo mylinčių žmonių, tikiu, kad su pačiais nuoširdžiausiais linkėjimais,o aš jus irgi labai myliu, brangieji!
Smagiausias dalykas yra tai, kad jūs pasiliekat ir po gimtadienio. Kad būsite šiandien ir rytoj, kad neužsukote tik kartą metuose, kad esate mano žmonės, o aš irgi jūsų žmogus.
Man iki graudulio gera, kai matau, kaip jūs stengiatės dėl manęs, tik tam, kad man būtų gera,tik dėl to. Ir nemanykite, kad aš pamirštu, kiek gero esate padarę man kasdien. Kiekvienos gėlės savininkas.Man atrodo, kad aš visą gyvenimą išpirkinėsiu gerumo skolas. Ar man tiesiog pasisekė, ar aš kažką vis dėlto dariau gerai,kad mane supa tokie nuostabūs žmonės?

Kasmetė priešgimtadieninė ataskaita.

2011-05-23T22:21:00.001+03:00

Kasmet tas pats. Kelios dienos prieš gimtadienį laikas ima lėkti kažkokiu žvėrišku greičiu. Net darbe, atrodo, nespėju apsidairyti. Nespėju net ramiai pagalvoti, kaip aš čia dabar jaučiuosi. Laikas nuo 18-os iki tada, kai visas pasaulis ima tave spausti, kad parodytum, ko pasiekei gyvenime, ką gali sau leisti ir kur tavo nėščias pilvas pralekia mirkt greičiu.
Kažkas ima kilnoti antakius, kad gal jau kaip ir per didelė prabanga vienai sau gyventi, važinėti, valgyti, ir t.t. ir pan.
Senimas nebe užsimena, ne ne, jie dabar jau inkščia kaip nori proanūkų, o jaunesni irgi ne kažką, nes jie laukia, kada gi aš imsiu pildyti savo pritrenkiančius karjeros planus, jei jau vaikų negimdau.
O aš, žinokit, vis dar tokia pati neracionali, nerūpestinga, gal netgi kažkas pasakytų, vėjavaikė?Nežinau.
Bet tegul bus pasveikintos kasdienės problemos! Nes jos, mielosios, išvaiko visus egzistencinius klausimus, mintis apie būties prasmę ir ateities perspektyvas. Tai jos yra tos, dėl kurių nelieka nieko kito, kaip tik gyventi šia diena, džiaugtis, kad mano tėvai gyvena sėkmingus gyvenimus, aš atsiauginau plaukus ir neatsiauginau kilogramų,dar niekada nesilankiau darbo biržoj,ir net vis dar laiku susimoku mokęsčius už butą, o mano vyras yra pavydėtino gražumo (pasistengiau parašyti pabaigoj, tarsi tai nebūtų visų svarbiausias dalykas).
Vienas komplimentas iš kliento, prieš jam išeinant pro duris:
"Atsiprašau, jūs tik neįsižeiskite, gerai? Jūs labai gražiai atrodot".
Toks mielas storuliukas man pasakė. Kuklūs žmogeliukai mano, kad jų simpatijos gali žeisti.
Aš irgi esu kuklus žavus žmogeliukas, bet jums pasisekė, jei jūs man patinkate, ir tai yra tas dalykas, kurį didžiuojuosi, atrodo, pagaliau išmokusi per ilgus metus.
Kitais metais žadu pradėti mokytis taip dažnai nejausti kaltės.Jūs net neįsivaizduojate, kaip tai būtų puiku. Kiek gyvenimo džiaugsmo sumauna šis dalykėlis, o aš, beje, pastebėjau, kad daugeliui su tuo visai puikiai sekasi susidoroti, kitaip nei man.
Ir tai bus tas palinkėjimas sau, kuris yra vienas svarbiausių, ir apie kurį galiu viešai rašyti blog'e. Kitus tai jau pasilaikysiu sau. Arba tiem, kas paklaus prie kavos. Na, kaip visada.
P.s: bet mano gimtadienis tikrai pačiu geriausiu laiku metuose, nesakykit.

Atsakau: Rožinis pasaulis yra gražus, nes...?

2011-05-16T15:50:00.002+03:00

Visiškai rožinis pasaulis tikriausiai neatrodo gražus, greičiau nuobodus ir morengo saldumo. Bet, ačiū Dievui, mūsų gyvenimai turi tiek spalvų, tonų ir atspalvių, kad tik spėk dairytis. Visas spektras vieno žmogaus gyvenime - nuo juodų pirmadienių iki rožinių savaitgalių.
Mano gyvenimas nėra rožinis, bet tikrai spalvotas, ir už tai aš dėkinga likimui.

Kur jūsų kultūra, teta?

2011-05-14T23:18:00.001+03:00

Kas čia per tokia vyresniųjų (senelių, giminių ir jų draugų) mada be užuolankų aptarinėti svečių kūno apimtis? Mane tas stebina, stulbina ir aš visada labai susierzinu, kai komentuojamas, pastebėjau, nebūtinai aš, šito taip žiauriai kaip anksčiau, ačiū Dievui, jau nebesusilaukiu nemažai metų, bet ir bet kuris kitas. Kažkokia nekultūra, o patys komentatoriai ne kažką ten mažiau sveria.
Oi, koks tu, xxx, pasitaisęs. Cha cha cha.
Oho, na žinai, bet ir kokį pilvą, brangusis xxx, užsiauginai. (Plekšt plekšt per apkalbėtąjį iliustravimui).
O va anas xxx tai matytum, koks dabar storas, va toks kaip tu.
Ir šitaip ne po kartą ir ne po du per balių.
Nežinau, gal aš visą šitą taip akylai analizuoju todėl, kad pati gūždavaus nuo panašių komentarų, kai pati turėjau "apvalesnius žandukus", kaip gražiai kažkada pasakė maniškis.
O juk dar turiu pribloškiančiai gražią mamą, su kuria man iki šiol nėra ko lygintis, bet jau ramiau stoviu ar sėdžiu šalia, anksčiau vis laukdavau panašių komentarų, kaip "ir kaip tu, mieloji, šitą vaiką iš savęs pagimdei", arba "bet va dukrytė tai ne į mamytę, ne į mamytę"...
Čia neseniai mamos darbe viena kolegė (irgi prie pensijos) užsiminė, kad mes su mama skirtingos, ir šįkart tikrai turėjo omeny tik tai, kad ji blondinė, o aš varno juodumo plaukais. Mama krizeno, kad aš nueidama garsiai mėčiau piktus komentarus, o nuo tada dar su ja ir nebesisveikinu.
Jaunystės traumos.

Kuo skiriasi šypt nuo mirkt, arba Skype pavojai

2011-05-11T15:27:00.002+03:00

Skype yra vienas toks veidukas, kuris mano vyrui visada atrodo įtartinas, ir jo reakcija į jį būna neramus "kas nutiko?" arba "kas nors ne taip?".
O tas veidukas yra pats nekalčiausias ir mielas kaip murkiantis kačiukas. Tokio meilumo:

(Ei, jei neklystu, tai mano draugei jis primena vieną techniškai ištobulintą mano žvilgsnį, mokyklos laikais jis vadinosi "Birut, bėgam iš pamokų"?)

Paskui tarsi abu išsiaiškinom, kad jis yra labai geras ir visoks nepiktas veidukas, bet jo nuo šiol vengiu - bijau likti nesuprasta. Iš tiesų tai nesusikalbėjimo kaina labai didelė, kai seki kiekvieną artimo žmogaus žodelį ir minties vingį, dediesi į širdį. Nežinau kaip jums, bet man tai gali nulemti visos dienos nuotaiką.

Taigi nusprendėm, kad elektroninis bendravimas yra klastingiausias ir pavojingiausias. Galų gale poroj santykius dar imsi ir išsiaiškinsi, o štai jei tavo žinutę visiškai priešingai supras darbdavys ar kolega? Vieną dieną atsitokėsi, kad su giminaičiu nesikalbėjai jau gerą pusmetį, o paaiškės, kad visa ko kaltininkas koks nors "nekaltas" skype veidukas.

Žodžiu, reikėtų atsargiai su visomis rašytinėmis diskusijomis, bet tai toli gražu nereiškia, kad dabar imsiu ir nebebendrausiu su savo mylimiausiu kuriuo nors iš pasaulyje išrastų būdų, jūs ką, nejuokaukit.

Gerai, kad vis dar yra ne tik žodžių, bet ir skype veidukų, kurių reikšmės niekada nesupainiojam:

Užuomina.

2011-05-05T11:00:00.001+03:00

Pagaliau vakar sulaukiau daktarės skambučio su tyrimų atsakymais. Visą dieną laukiau, o paskambino būtinai tada, kai vairavau, tai žinokite, atsiliepiau netgi, nors labai jau šito vengiu ir nedarau paprastai. Užsukau į pirmą pasitaikiusią aikštelę ir išklausiau naujienos, kad nesergu vėžiu.
Na, žodžiu nuotaiką pakėlė, o gal dar ir traškinamas maišelis marmeladinių saldainių prisidėjo. Bet aš toks jau esu žmogus (o gal mes visi tokie), kad išsisprendus kokiam klausimui, susigalvoju naują. Taip kad neskraidžioju ant debesėlio, juk, kai pagalvoji, kiek mes turim visokių likusių neištirtų organų ir visokių įvairių vietų, nežinai žmogus kur kokia liga dar gyventi gali.
Prašau, tik negalvokit taip, kaip aš rašau, nes šitos mano panikos yra dėl to, kaip čia subtiliau pasakius, mano invalidumo. Koronė dievo, kaip sakydavo mano močiutė, amžiną jai atilsį.
O rytoj vėl pas dantistę. Yra tokia tikimybė, kad man greitai nusibos šitie vizitai pas daktarus, nors ir kokia ta mano klinika graži ir ten visokia, o antram aukšte didina papus.
Tačiau oras apniukęs, ir man tai kelia nuotaiką. Lietus man nuplauna mašiną, vien dėl to galiu pakentėti saulės trūkumą kelias dieneles. Kai buvau kūdikis, išvis ryškios saulės nekenčiau, mama vežiodavo mane uždengus vežimėlio gaubtu, kad nepradėčiau klykti nuo per daug šviesos ir šilumos. Toks aš mat lietuviškas vaikas buvau.
Be to, senstu.Vėl ateina gimtadienis, ir nors tu ką jam. ARTĖJA GIMTADIENIS MANO.
Niekada nebuvau subtilių užuominų specialistė.

Minutės pertraukėlė.

2011-04-29T20:28:00.003+03:00

Yra tokia viena trumpa akimirka ryte, kai visi žaibiškai įvertinam savo gyvenimą. Ta minutė lemia, kuria koja išlipsim iš lovos. Ta minutė lemia, kokie praversim darbo duris, šypsosimės durų kilimėlių firmos darbuotojui ir 15 min laikraščius dalinančiam jaunuoliui sankryžoj prie šviesoforo, ar niurzgėsim ir būsim nelaimingi dėl vienos iš smulkmenų, kurios egzistuoja kasdien, bet ne kasdien joms lemta būti padėties šeimininkėmis.
Noriu, kad visi rūpesčiai kuo greičiau praeitų, štai laukiu vizitų pas odontologę pabaigos ir tyrimų atsakymų, bet žinau, kad yra ir nuostabių šios dienos dalykų, kurie praeis kartu su rūpesčiais, o jais dar reikia prideramai pasidžiaugti.
Kiekvieną rytą problemoms skiriu tik patį mažiausią sąmonės stalčių, su užrašu "tai, kas būtina padaryti".Darau tai, kas būtina daryti dėl to, kas neišvengiama, bet tik tiek. Neleidžiu dingti šypsenai po tos vienos minutės ryte, kada pagalvoju, kad mano gyvenimas yra labai gražus.
Džiaugiuosi kaip vaikas, vien išgirdus mylimo vyro balsą,džiaugiuosi, kai mane prisimena seni draugai, man gera, kad turiu tuos, kurie mane išklauso, iš tiesų visai nepykstu, kad per šventes turiu prisėsti prie daugiau stalų nei daugelis, ir kad juk iš tiesų dar tiek daug tų, kurie padarytų viską, ar labai daug, kad aš būčiau laiminga.
Štai apie ką galvoji, kai pašnekovas tau sako "aš esu visiškai vienas šiame pasaulyje", ir tu supranti, kad jo žodžiuose labai daug tiesos, ir kaip tai yra baisu. Štai dėl ko visą likusį laiką ieškosi atsakymo, kaip gyventi, kad taip nenutiktų tau pačiam.
Linkiu gerų minčių savaitgalio jums ir jūsų mamytėms.

Visiškas pavasaris.

2011-04-26T22:35:00.001+03:00

Pamišimas. Nuoširdžiai sakau, aš nemaniau, kad tai įmanoma, aš neįsivaizduoju KAIP tai įmanoma, bet šį pavasarį aš tikrai įsimylėjus jį dar labiau.
O kaip šilta, ir kaip gera sėdėti su vaisių kokteilio taure balkone.Ir apskritai, žmonės daugiau šypsosi, sakau jums. Aš net nesiskundžiu mindama daktarų kabinetų slenksčius.
Aš beveik bebaimė.
Ir aš nebebijau dantisčių.
Nesakau, kad nesugalvočiau dėl ko susigadinti sau šitą pavasarinę euforiją, bet net nesiruošiu būti tokia kvaila.
O kiek iš jūsų galit pasigirti užkariavę patį Holivudą???
Šypt.
Sakote, antradienis? Kiek čia tos savaitės beliko!

Su Šventom, brangūs skaitytojai!

2011-04-25T11:12:00.001+03:00

Gal Šv. Velykos truputuką ir yra dar viena persivalgymo šventė, bet o argi tai kartais nėra smagu?
Šiandien pasižadu atrašyti sveikinimus visiems, kuriems patingėjau vakar, nors daug daug smagiau yra sveikinti, kai gali sveikinamą asmenį pačiupinėti.
Linkiu daug saulės ir atgimusios vasariškos nuotaikos visiems!

Mano draugas dušas.

2011-04-18T22:57:00.003+03:00

Pamenu, kai močiutė sirgo jau tikrai labai sunkiai, ir visą laiką gulėjo lovoje, dalykas, neįtikimai praskaidrindavęs jos laiką buvo... maudynės. Šituo ji žavėjo mus, o ypač daktares, sesutes ir slauges, nes, kaip sakydavo, "šita maža miela močiutė tokia švari ir skaniai kvepia!". Tarsi šitas jos pomėgis būtų mažas stebuklas tame kontekste.
Tos maudynės atimdavo labai daug jėgų, kainuodavo nemažai skausmo. Mums visiems, tiesą pasakius. Bet labai gerai pamenu, kad po jų močiutė iš tiesų, nesumeluotai ir nesuvaidintai pasijusdavo laiminga.
"Oi, kaip gera, ir kaip lengva".
Maži dalykai tampa aukso vertės, kai padeda mums išlikti, gerbti ir rūpintis savimi ir savo aplinkiniais.
Eina laikas, o aš vis dar po kiekvieno dušo prisimenu močiutės žodžius ir šviesias akis.
Ta vandens terapija tikrai veikia, kiekvieną kartą jautiesi nusimetęs dalį galvosūkių ir rūpesčių, ypač kai vonia tokia oranžinė, o chalatas toks minkštas, kaip mano.
Labanakt.

Nesididžiuoju šiuo įrašu, jeigu ką.

2011-04-17T22:29:00.001+03:00

Taip sau pagalvojau, kad jeigu galvoje prisikaupia toks kiekis minčių, kad nebetelpa, tai kas įrodė, jog jos neima kauptis kitose kūno vietose, pavyzdžiui ant užpakalio ar kitų minkštų vietyčių?Jei labai pasiseks, bent jau ne ant rankyčių. Kaupiasi tada minčių celiulitas, ir kaip negražu, ir kaip netinka moteriai.Oi, kaip matot, visai man šiandien viskas neatrodo gražu ir miela, visai aš šiandien netikiu šviesia saulėta ateitim.
Taip taip. Nepaguodžia manęs šiandien nei faktas, kad turiu jaukius namus, mano aceit vyras gražus ir mama geriausia draugė, o savaitgalis buvo geras.
Oi, nu ką tokios smulkmenos reiškia prieš tai, kad šiandien dantų griežimo metas.
Geriausia būtų eiti miegoti, kol dar nesugalvojau kam nors kitam perinstaliuoti savo nuotaikos.
Mano mama įdėjo žentui torto, ir nors jis man šiandien telefonu griežtai prisakė jo iš piktumo nesuvalgyti, aš jau sunaikinau pusę. Sorry, nu bet ai,mamyt, man atrodo,visvien nepapirksim mes tuo tortu jo, kad mane į žmonas imtų.
Man šiandien taigi sunku.
Prisiminiau, kad ryt pasikviečiau šiokių tokių svečių į darbą. Taip ir žlunga planai būti niurzga ilgiau nei 24h.

Esu rutinos fanė.

2011-04-12T22:55:00.001+03:00

Kiekvieną darbo dieną mano žadintuvas skamba 6:30. Tada yra perstatomas į 7:00. Tada Ieva dar numuilina kokias tris minutes, įjungia tv ryto laidą ir keliasi, nes jau kaip ir nėra kitos išeities. Šiandien ryte Ieva kaip pabudo 6:30, taip ir atsikėlė. PUSVALANDŽIU anksčiau.
O pastebėjo savo apmaudžią ir nuostolingą klaidą jau prie durų, ieškodama raktelių tašėj, pagalvojo, ak, tikriausiai brangusis pramiegojo...
O nea, nepramiegojo visiškai, tik aš neprimiegojau.
Iš dviejų išeičių - važiuoti į darbą anksčiau (čia yra nenormaliau ir blogiau nei vėluoti, mano nuomone) arba sėdėti ir nieko neveikti pusvalandį pasirinkau žiūrėjimą į sieną ir gumos žiaumojimą. Tada supratau, kokia aš esu moteris - robotas, ir taip, aš mėgstu kasdienę rutiną. Rutina mane ramina, glosto ir guodžia, todėl stengiuosi visais įmanomais būdais nenučiuožti nuo bėgių. Kavos, pavyzdžiui,šį kvailą rytą namie negėriau, nes tai aš darau tik nuvažiavusi į darbą po to, kai įsijungiu kompiuterį ir susitvarkau dokumentus. Būtent tada. Kitaip rizikuoju nepataisomai sugadinti dieną.
Na juk visi turim vienokių ar kitokių psichinių negalių, ką?
Nesakau, kad nebūna mielų išimčių - visokie malonūs netikėti (pageidautina patrauklūs ir mylimi) svečiai, užsisėdėjimai pas mamą darbe, jaukūs užtrukimai ofise...
Tačiau pražiopsotam miego pusvalandžiui, išsikrovusiam automobilio akumuliatoriui, stresą keliančiam skubiam iškvietimui pas viršininkus, nulaužtam batelio kulniukui, pamestiems raktams, paliktam telefonui, prekybos centre pamirštai kreditinei ir visokiems netikėtumams, kurie man nejučia primena šias baisybes... sakau didelį ir storą NE.

Ne kažką.

2011-04-11T21:34:00.001+03:00

Artėja vasara - vestuvių metas, ir galas žino, kas čia man dabar, kaip niekad pasidarė gražu tos visos vestuvės, JETUS, net Merūnėlio, ir to man gražios vestuvės, o labiausiai tai dėl to, kad jie ten VERKĖ, o jau gi kai verkiama, tai gražiau nebūna. Taigi rimtai.
Aišku, man atrodo, kad visgi yra įmanoma kokį mėnesiuką ir nepavalgyti prieš tą jau PAČIĄ PAČIĄ dieną, nes juk kažkaip pakankamai gerai ir kūdai derėtų atrodyt, kad jau ginkdie jokia pamergė grožiu neaplenktų, nes tai yra baisiausia tragedija.

Ojoj, bet man atrodo, kad aš iš tos laimės prieš vestuves tai tikrai ne apie maistą galvočiau.
Ir jau prie altoriaus tai verkčiau kaip reikiant. Gal net nualpčiau, ir kaip tai būtų gražu!
Jaučiu, kad arba nuo tų antibiotikų sentimentalėju, arba jau visai suskydau.

Įsivaizduokim, kad šiandien gražus oras.

2011-04-09T12:19:00.003+03:00

Prabundi sau šeštadienį, ir vistiek neatsipalaiduoji. Pailsėti per savaitgalį - tokia atsakomybė! Gerai, turiu net programą šiandienai.
Pirmiausia reikia atsikelti. Nors ir susiraukus, nes šiandien visiškai jokio gražaus oro už lango. Jokio.
Parašiau laišką Omniteliui. Duokit telefoną už nuopelnus.
Nenoriu kompų, kompų turiu. Duokit telefonų.
Dar, beje, šiandien Ieva važiuos pirkti dovanos. Vyriškos giminės asmeniui. Daugelis žino, kaip Ieva perka dovanas vyrams. Apie tai net yra legendinių istorijų.
Bet šį kartą rinksiuosi saugų variantą. Taip manau. Mėginsiu nesusimauti.
Kai va taip, kaip dabar, tingiu kloti lovą ir atsidaryti savo stumdomas bermudų kambario - drabužių spintos - duris, bandau galvoti kam blogiau, pavyzdžiui, apie atominės elektrinės darbininkus - savižudžius. Jau kelinta diena man tie protu nesuvokiamo abejotinos prasmės pasiaukojimo veikėjai neišeina iš galvos po to, kai maniškis man papasakojo apie tuos baisius radioktyvius spindulius ir atomines katastrofas, apie tai, kaip tiems mieliems žmogeliams iškris dantukai ir nuslinks plaukučiai ir teliks sulaukti greitos šių dienų mirtinos ligos numeris vienas. Kai pagalvoji apie tai, kad išlieka bjaurybė katastrofa keliems šimtams metelių su mumis, kai nei išmesi kaip šiukšlę iš savo planetos, nei prisitaikysi kartu gyventi, aplieji betono sluoksniais, ir stengiesi apsimesti, kad nieko ir nebuvo, peršasi mintis,jog tai labai primena širdies žaizdas ir sąžinės skaudulius, argi ne?
Atidėjau mintis apie soliariumo sezoną trupučiuką į šalį.
Bet kas šeštadieniais svarsto tokius globalinius klausimus? Šeštadieniai yra filosofinių klausimų sprendimo metas: ką rengtis???

Galvytę skauda.

2011-04-06T23:16:00.001+03:00

Kodėl vis pataikau pas trenktokus daktarus? Mano teorija yra tokia, kad aš atrodau kažkaip išskirtinai tinkama pašmaikštauti visokeriopom temom, kaip mirtis arti kiekvieno mūsų, kaip vyrai turi po keturias meilužes, ir kad apskritai mūsų lietuviška vyrija - dauguma impotentų, taigi lieka dalytis likusius gerus egzempliorius?
Ojojoj.
Juk pabandžiau pakeisti daktarą, ir kaip matau, rezultatas tas pats.
Bet aš nesiskundžiu, apskritai tai labai mėgstu daktarus (išskyrus dantistus, anų paniškai bijau, ir tempiu gumą, nes jau ir toj velnio kėdėj pasėdėt reiktų). Taigi, mėgstu su jais paplepėti, bet dažniausiai jie juk tokie mieli cinikai. Išeini pro duris, ir galvoji, kaip čia dabar sugrįžus į savo mielą geresnį pasaulėlį, kad ir kaip aš nežaidžiu iliuzijomis.
Daktarė davė receptėlį, ir tik prieš kokį pusvalandį susiprotėjau išgerti vaistą nuo galvos skausmo, nes velniai rautų, tas šalutinis galvos skausmo poveikis toks nesvietnas, kad gali tik gulėti užsimerkus, o paskui jau ir gulėti nebegali, ir tik matuoji mintyse skausmo lygį, ir bandai suprast ligonius, kurie nuolat kančiose, ir gal tada ir atrodo, jog visa kita tampa nebetaip ir svarbu.
Ir nutik tu man taip, kad skauda žvėriškai, o širdy tokia harmonija.
Būtų geriau, kad iš visų tų šalutinių poveikių būtų pasireiškęs "apetito nebuvimas". Kodėl būtinai tas bjaurus galvos skausmas?

Pavasarinė pirmadieninė aštuntos ryto depresija.

2011-04-04T09:40:00.002+03:00

Vakar su A. aptarėm pavasarinę depresiją. Nelabai matau skirtumo tarp pavasarinės, vasarinės, rudeninės ir žieminės. Depresija yra depresija. Mano depresija yra visada paremta tuo, kad aš esu išlepinta, ir čia yra gerbiamos daktarės iš Dainavos poliklinikos diagnozė, miršiu neužmiršiu. Netrukus išsiregistravau ir pakeičiau kvailą polikliniką į privačią kliniką. Aišku, dar vienas dalykas ne pagal mano kišenę, bet ten niekas niekada man nesako tokios įžūlios ~~tiesos~~ klaidingos informacijos į akis.
Taigi, depresiją aš prisimenu tada, kai galvoju, jog yra labai liūdna, kad ateina pirmadieniai, kad oras būna negražus, kai aš norėjau, kad jis būtų gražus. Na, man tai, asmeniškai, yra dvigubai pikta, jeigu turėjo gražus penktadienis arba šeštadienis būti, o išaušo tik gražus sekmadienis, ir man iš jo taip mažai naudos.
Iš tiesų tai man reikėtų, aišku, gėdytis, kad svaičioju apie tokius niekus, bet savaitgalis nebuvo iš tų, kuriais būni labai patenkintas. Na, toks, geriausiu atveju, geras. Bet argi iš savaitgalio tikimės tik tiek?
Ir, omg, prisišnekėjau aš - šiandien aš važiavau į darbą troleibusu. Gal ir nieko, tik apsijuokiau bandydama sutalpinti talonėlį į aparatą, kuriame talonėliai netalpinami, kol tokiai mergaitei manęs pagailo, tai parodė kur tai atlikti, o paskui mėgavausi 45 min. kelione, kuri automobiliu trunka 15 min. Aišku, malonu pasijusti bendruomenės dalim, beveik kaip vaikystėj, kur tavo telefoninių pokalbių klausosi visas troleibusas, bei skaito sms ir apžiūri tavo vyrą, kuris toks visas gražus ant ekrano, bet kol neišrastas reaktyvinis viešasis transportas, aš mieliau renkuosi savo audi, ir laukiu grįžtant pataisytos, kad parvežtų mane šiandien namo.

Ir laimė būna netyčia.

2011-03-31T20:44:00.002+03:00

Kas mus daro laimingus? Ar gali būti, kad net blogi dalykai kartais virsta tais katalizatoriais, kurie paverčia įprastas kasdienes smulkmenas magiškais malonumais? Mano laimingasis sąrašiukas:

Užtenka vienos dienos darbe ant adatų, kai sukiesi iš padėties ir su savim bandai išsukti sveiką uodegą, gal net prieš naktį homeopatinių lašiukų su cukrumi pavartoji, kad, problemai išsisprendus (dažniausiai savaime) prie savo darbo stalo jaustumeis tarsi kokiam spa centre, kai norisi ir sau, ir kiekvienam šypsotis, o ir šiaip, prisimeni, kad pasaulis toooks gražus!
O kaip įvertini savo ratus po kokio nors automobilinio incidento... Kasdienis maršrutas darbas - namai automobiliu staiga tampa tiesiog turistine ekskursija, beveik VIP klasės privilegija.
Ar dar reikia priminti tą jausmą, kai išsprendi kokį šeimyninį konfliktą ar santykių peripetiją, nusimeti maždaug tonos svorio plytų nešulį nuo širdies, ir esi toks laimingas toks laimingas, kad laimingesnis nei tada, kai buvai pats laimingiausias. Argi ne?
Dar būna tas mažiukas "greitukas", kaip aš vadinu. Tai toks miniatiūrinis stresiukas, kada akimirką pagalvoji (dažniausiai rusiškai), kad dabar tai amen. Nes: pametei raktus, sumokėjai pinigus ne į tą saskaitą, piniginėje nebėra pinigų, nebeveikia vienintelis automobilio signalizacijos užraktas, mylimas vyras neskambina ir nerašo dvi valandas - gal atsitiko kas! Ką čia slėpti, kartais tokiu atveju pavartau Delfi ties tom vietom apie kriminalinius nusikaltimus ir avarijas. Ir va tada - o šventas gerume - ima ir atsirakina automobilis, vidury gatvės išvertus rankinės turinį, dugne užčiuopi buto raktus, sąskaitos išraše surandi teisingą įmokos gavėją, o telefonas supypsi nuo jo sms. Štai tas jausmas - staigus palengvėjimas po staigios panikos gal ir ne kažką naudingas širdies ritmui ar spaudimui, bet labai labai geras. Kartais adrenalinas yra skanu.

Deja, šitie laimės receptėliai ne be trūkumų - visų pirma, jų nesuplanuosi, o antra - kaip netikėtai ateina, taip ir nevalingai greitai baigiasi. Dienelė kita, ir pamiršti, koks esi laimingas ne dėl to, kad vyksta kažkas gera, o dėl to, kad nevyksta nieko blogo. Būtų gerai sulaikyti tą jausmą ilgam. Kaip kokia jogė brūkšnelis dzenbudistė stengiuosi išmokti šitos laimės technikos.

Jei ne šlanga, tai šlangutė.

2011-03-29T21:32:00.002+03:00

Tais momentais, kai nutinka tokios situacijos kaip šiandien, nors, pasak maniškio, "čia buvo tikra smulkmena", jautiesi tokia bėjėgė tarsi kūdikis, ir tai, tiesą sakant, ne juokais veikia erzinančiai.
Ta tikra smulkmena prasidėjo, aišku, už vairo važiuojant po darbo, kai iš po kapoto ėmė kilti dūmai. Na gerai, ten buvo garai, bet jie tokie panašūs į dūmus! Mašina dar ir beveik nebevažiavo, bet tai man nepaliko tokio didelio įspūdžio kaip tie garai. Kažkada su mama stebėjom, kaip prieš mūsų akis užsiliepsnojo merginos automobilis, kaip gaisrinės mašinoms "puikiai" sekėsi ją gelbėti, o mergaitė aplinkui lakstė ir cypavo.
Moviau iš mašinos ir aš,vidury didžiulės sankryžos, degant raudonam šviesoforui, dar sumetusi protingą mintį, kad reikia pasiimti rankinę su pinigais ir dokumentais, jei čia netrukus prasidės tas baisus gaisras.
Aišku, atsirado vyr.g. atstovas, nuraminęs, kad visai čia ne dūmai, o garai,kad iš mašinos išbėgo antifrizas ir kad važiuočiau į artimiausią kelkraštį jungtis avarinio ir skambintis draugui.
Aišku dar ta proga prasidėjo kažkokia kvaila šlapdriba, todėl dabar gurkšnoju arbatą pavadinimu "Gripolis" ir tikiuosi, jog nesusirgau. Mama dar telefonu pasidžiaugė klasikiniu ar aš tau nesakiau, nes mat nusipirkau per ploną striukę. Kokia prasmė pirkti storą striukę, jei egzistuoja paltai??Striukė turi būti striukė.
Šniurkšt.
Tai va, viską ten man žinoma sutaisė, kol skrudinau užpakalį kitoj mašinoj ant šildomos sėdynės, niekam čia neįdomi ta techninė pusė, bet tas visa ko kaltininkas buvo juodas, plastmasinis ir toks mažiukas, kad net apmaudu.
Visa ko moralas būtų toks, kad gal mums kartais ir atrodo, jog yra realu išgyventi vienam, savarankiškam ir visiškai nepriklausomam šiam pasauly, bet ta galimybė tokia teorinė,tokia teorinė... net jei nevairuoji automobilio ir tau nenutrūksta antifrizo šlangutė.

Kur baigiasi romantika, ir prasideda komedija?

2011-03-26T12:28:00.001+02:00

Tokia įtempta savaitė, kad omg. Tikiuosi ateinanti bus migdančiai rami, nuobodi kaip Krivicko laidos ir man visai nebūtinas adrenalinas, kritinės situacijos, kur "išbandai save", ir aš visai nemadingai įsivaizduoju save dirbančia nuo 8-iki 5 ofise, o realizuoti gal susirasčiau save kur kitur. Bet taip nebūna, už visą tą darbinę atsakomybę man moka pinigus, ir šią savaitę aš už tai atidirbau pagal pilną programą. Bet jei sekančią savaitę duotumėt man ramybę, būtų visai nieko.
Mano kompiuteris pilnas romantinių filmų. Aš čia beveik vykdau eksperimentą, kiek "muilo" galima suvirškinti, kai esi laimingai įsimylėjęs, ir nejauti neapykantos vyriškai giminei. Tais keliais trumpais etapais, vadinamais skirybomis, pamenu, su ta tolerancija seilėtiems scenarijams būdavo daug prastesnė situacija. Tačiau, net ir dabartinėmis aplinkybėmis, jei nepadarysiu pertraukos ar neįterpsiu kokio mielo siaubiako į meniu, mane ims berti kaip būna tada, kai padaugini šokolado.
Vakar vos neapsiverkiau, kai už darbo lango pamačiau besileidžiančias baltas, sunkias snaiges. Šiandien už lango nerealiai gražiai šviečia saulė, todel dar nebuvo 12, o mano užuolaidos - atitrauktos. Oho.
Nieko nėra geriau už šeštadienį, net jei vyrai vėl išeina kariaut. Vyriškos pramogos?

Pirmadienio nepastebėjau.

2011-03-21T22:25:00.002+02:00

Savaitgalis buvo, kaip rusai sako, "pagal pilną programą", tai naiviai maniau, kad pailsėsiu darbo savaitei prasidėjus. Neprotingas žingsnis prieš miegą užsipilti puodelį smalos stiprumo kavutės, bet labai reikėjo peržiūrėt nematytas "Gossip girl". Taigi dar ir pasivarčiau lovoj, svajodama apie visokius neramumus, kol kofeino poveikis nusileido, ir davė man pamiegoti kelias valandas.
O šiandien dar gražiau, ir telefono iš rankų nepaleidau, ir apskritai pirmą kavos puodelį pasiruošiau pirmą valandą dienos (!). Ir ką, nenumiriau net ir nevalgius, puikus jausmas, kai čia žiūrėk aštuonios, o čia - jau penkios, ir laikas namo. Darbai pradaryti nemaži, neaiškumai 95% sutvarkyti, pasirašyta dar viena užsienio sutartis, kurią priskirčiau prie VIP, ir kurios paskutinę minutę vos nepraradau, bet čia gi visas adrenalino smagumas. Toks tempas man malonus tik retkarčiais, kai žinai, kad rytoj jau tikriausiai leisi sau sumažint tempą iki raminančiai įprasto.
Kokių dar jums naujienų?
Apie buitį gal kokią, nes aš gi savo blog'e taikau pletkų vengimo strategiją, kas mums, moterims, taip sunkiai sekasi gyvenime.
Atsiradus naujam kompui, pradeda byrėti mano pasiryžimas neturėti bute jokio kompiuterinio stalo. Šiokį tokį "pasigaminau" (aš su fantazija, neprikiši), bet, panašu, mano namų rangovų fronte vėl kirba kažkokios naujos idėjos ta stalo, o gal beveik stalo tema. Bet čia truputį dar paslaptis.
Grįžus gavau dovanų kėdžių (su drugeliais).

P.s: O dar šiandien išgėriau nerealiai daug apelsinų sulčių, bet sau už tai atleidžiu.

Dar vienas p.s. mano moteroms - TURIU NAUJĄ LAIMĄ. Neprisipirkit nors šįkart.

Dar kartelį apie laimę.

2011-03-20T21:36:00.002+02:00

Laimė yra tokia trapi, tokia trapi. Imi, gniauži tarp pirštų, tarsi kokios saldžiarūgštės apelsinų sultys srūva iš rankų, o lūpų kampučiai nemaloniai dilgsi. Tokia ta laimė. Iš mažų dalykų, iš didelių, kam rūpi. Susidėkite savo laimę kokią norit. Tik ta laimė bus šiandien.Rytoj laimė bus arba jau nebe. Arba laikinai pasiims atostogų. Laimės darbas sunkus. Kai mintys, besisukdamos ratu neužkliūna niekur - šiandien tu laimingas ir neturi problemų - jei pasiseks, taip bus ir rytoj.
O gal net bus geriau.
Man šiandien iki pilnos laimės tetrūksta taurės apelsinų sulčių.
Kai pagalvoju, kas dar gali nutikti ateityje, man apsisuka galva.
Blogi dalykai irgi nutikti gali.
Ligos ir karai yra blogi dalykai.
Bet tik geri dalykai yra gynybinės pajėgos. Geri dalykai, laimė, meilė ir apelsinų sultys.

Charizma 1

2011-03-17T22:10:00.002+02:00

Jei gerai pamenu, pirmą kartą apie charizmos reiškinį susimąsčiau dar paauglystėje, kada teko dažnai būti šalia savo trenerės. Tada nelabai suvokiau, kas tai yra, bet jaučiau, kad tai veikia žvėriškai stipriai. Savęs charizmatiška asmenybe nelaikau, bet visą gyvenimą mane supo žmonės, kuriems daugiau ar mažiau (kartais net ne pačios valia) sugebėdavau daryti įtaką. Šitaip ne kartą įtraukiau savo aplinkinius į charizmatiškų asmenybių gerbėjų klubą. Net jei tai jiems būdavo tam tikra mitinė būtybė,kurios jie dar ir niekada nematė.
Ne visą laiką šalia buvo tikrai charizmatiškų būtybių, susitvarkydavau ir be jų visai neblogai, bet aplinkybėms palankiai susiklosčius, tokio žmogaus buvimas šalia mane pakrauna kaip daugkartinio veikimo elementą.Tiesa, Lietuva tikriausiai nėra jau pats tas charizmos kraštas, nes kažkodėl sunkiai čia pas mus su stipriais, laimingais ar bent jau žmonėmis - optimistais. O to, kad žmogus gražus, protingas, ar gal net komunikabilus ir šmaikštus, deja visai neužtenka, kad jį jau galima būtų pavadinti charizmatišku.Viskas yra sudėtingiau, ir man tai beprotiškai įdomu ir smalsu. Jau šiandien varčiau straipsnius charizmos tema, ir, atmetus lėkštus straipsnius apie charizmatiškus darbuotojus ir jų motyvaciją, radau kai ką tokio, ko ieškojau. Apie juos kitą kartą,o pradžiai dalinuosi keliom citatėlėm iš visažinio google:

Žodis "charizma" yra kilęs iš senovės graikų kalbos, ir žodyne jis apibūdinamas kaip „ypatinga Dievo malonė ar talentas“;
Tu ją arba turi, arba ne, – teigia asmenybės ugdymo instruktorių vadovas Volfas Lasko (Wolf Lasko);
Charizma - tai žmogaus būsena kuri nenusakomai traukia kitus žmones;*

Ak, kaip aš norėčiau, kad apie tai būčiau rašiusi kokios nors specialybės mokslinį darbą, nes tai turbūt būtų nerealiai nenuobodu ir man prasminga.
Dabar belieka užsiimti tyrinėjimu gyvų egzempliorių, tokių, kaip mano atominės bombos sprogimo dydžio charizmos mylimas vyras, ir dedu galvą, kad oi kaip dar ir kaip jam šita keista savybė padėjo klojant kelius į savo žinias, išsilavinimą ir karjerą, kaip ir bet kuriam kitam charizmos paliestam.
Taigi, patinka jumes tai ar ne, Nekalbadieny artimiausiu metu pasirodys vienas kitas įrašas ta tema.
Linkėjimai, ryt jau penktadienis, o mano vyro ir svainio dėka aš jau šiandien visaip glostinėju savo veikiantį naują kompiuterį.
Happy.
Bei, kaip visada, in love.

*Cituota iš: http://www.lizdas.lt/diskusijos, http://news.penki.lt

Naujas žaisliukas

2011-03-15T22:39:00.002+02:00

Omg omg omg, aš rytojaus vakaro tai beveik kaip kokio gimtadienio laukiu, nes pagaliau atveš naują mano kompiuterį. Visai netyčia kaip iš dangaus jis man nukrito, neišpasakytai nuostabu. Ir sekasi gi kartais tokioms kaip aš.
Bus puiku, nors, aišku, mano žydrasis debesėlis kompiuteriukas gautas po to žiauraus apiplėšimo, kai vagišius pro audi langą "pasiskolino" mano laptopą ir pamiršo gražinti,o dabar sėdi už grotų, yra žiauriai mielas ir su juo ir toliau nesiskirsiu niekur niekur, bet kai kurie žmonės tai jo net kompiuteriu nelaiko... Atseit žaisliukas.
Truputį jaučiuos kaip mažas vaikas, bet į senatvę tokias akimirkas labai smagu pagauti.
O kas dar. Na, už lango labai gražu, su kolege čia vieną dieną net visai šildytuvą buvom išjungę.Jo.Nerealiai, ir saulė šviečia, ir striukytę naują turiu, nors šiandien dar teko išsitraukti paltą, bet jau taip po pietų aš į jį piktus žvilgsnius svaidžiau, taip žaibavau. Oi, nusibodai man tu, mielas storas juodas palte, nepyk, bet juodai nusibodai.
Pavasaris jau mano širdy.
Šiai dienai.
Nes juk ir pavasarį turbūt būna pms.

Rašytoja.

2011-03-11T13:57:00.001+02:00

Tiems, kurie karts nuo karto prisėdate prie mano virtuvės stalo - žinokit turiu naujos skanios arbatos. Žalioji arbata - šokolado, migdolų ir grietinėlės skonio. Šią savaitę susigriebiau, kad nebeturiu kuom skaniai savo kavos nemėgėjų draugų vaišinti, tai vakar pasirūpinau. Jei pati per laisvadienius neišgersiu, paliksiu ir jums.
Kitu atveju teks tenkintis tomis arbatos pakeliuose atsargomis, kurias vieninteles dar pavyksta retkarčiais sugirdyti savo gražiam vyrui, jos būna vaisinės ir vadinasi visaip gėdingai, kaip,pavyzdžiui, Piemenaitė.
Jau kaip gera yra ryte nubusti ir galvoti tik apie arbatas, tuno salotas ir vakarienę, apsikrauti akiai maloniais daiktais - knyga, kompiuteriu ir rankdarbiais, ir žinoti, jog prasmingai praleisti laisvadienius spėsiu, pavyzdžiui, rytoj, o šiandien su malonumu švaistysiu laiką. Nebent sulauksiu geresnio pasiūlymo (autorė gurkšteli arbatos, ir šią minutę tokio tiesiog neįsivaizduoja).
Vakar visiško atsitiktinumo būdu radau savo lietuvių kalbos mokytojos komentarą, paliktą prieš...porą metų (!) po mano publikuotais eilėraščiais alfa.lt:
Kaip gera vėl pabūti tavo minčių paunksmėje... Nesustok.
Šita mokytoja buvo ir yra pati puikiausia.
Gal šiandien rašysiu eiles?

Susitaisiau.

2011-03-09T23:35:00.002+02:00

Tikiuosi jau baigiau laužyti visą savo techniką. Dabar jau tikrai.
Nu tikrai. Pasidėjau šventintą paveiksliuką čia tokį va,tuo nebelaužymo tikslu.
Ir šiaip, ši savaitė kažkokia pamišus. Jei jau taip tiksliau tariant, tai jau antra savaitė tokia iš eilės. Siaubingai mažai laiko sau lieka, ajajaj, aš taip nemoku, ilgai netempčiau. Man labai reikia užsidaryti namie vienai, pasibendrauti, nes kai aplink tiek veiksmo ir žmonių, būna, kad nebegirdi savo minčių.
Na, kaip nors tą rytojaus darbadienį pratempsim, žinau, mes galim, mes galim dar vieną šiokiadienį atlaikyt! Iššūkis vertas dar vieno M.Mikutavičiaus himno.
Na, prisipažinkit, kas vakar su manim buvot "Nuodėmių mieste" Girstuty? Pasakykit, kad ir jums tie Statkevičiaus apdarėliai sapnavosi. Ir BATAI.
Beje, dar kartą patyriau nepaprastą savo priklausomybę nuo kofeino. O dar maniau, kad gal esmė tik svaiginančiam kvape ir maloniam įproty lėtai siurbčioti. Ką jūs, kai nespėji iki 12 val prie arbatinuko prisiliesti, nes visur važiuoji, skubi, leki, staiga už vairo pajunti, kad aplinkui viskas skraidžioja kaip debesėliai - pavyzdžiui troleibusai ir visureigiai, nejučia pagalvoji, kad gal verta stoti degalinėj juodojo aukso puodelio, nes yra tikimybė nebeprišliaužti prie stalo.
Bet prišliaužiau, žinokit, kažkokiu būdu. O tas ausiai malonus ūžiantis virdulio garselis, ak. Ir kofeinas gyslomis tekėti ima, ir ekranas darbo kompiuterio prašviesėja, ir pirštų galiukai karštį glosto...
Dar šį vakarą pagalvojau, kad santykiuose yra viskas puiku tada, kai į kai kuriuos klausimėlius iš tobulo vyro nuskamba atsakymai "labai labai" ir "be proto".Tai yra maždaug milijoną kartų puikiau už kavą. Įsivaizduojat? Milijoną kartų! Už KA -VĄ.
Ir dar.
Mačiau šitą blog'ą ant savo (draugės) Birutės kompiuterio ekrano tarp lankomiausių puslapių, ar kažkaip. Jinai parašė per visą Nekalbadienio gyvavimo laiką gal kokį vieną komentarą, bet visas žavesys tame, kad kam man jie, jei aš ir taip žinau, ką ir kaip pakomentuotų.
Aplinkui visur pavasariai. Eini, žiūrėk - tai vienas pavasaris iš už kampo strykt, tai kitas.
Įrašo pabaiga.

Gyvenimo universitetai.

2011-03-06T18:46:00.001+02:00

Būna, gyvenime kas nors nesiseka.Pavyzdžiui,nesiseka darbe. Kokia nors įtempta situacija, gal net grėsminga kokia nors.Arba santykių problemos su mylimu vyru, ar ten kuom nors kitu mylimu.Tuomet visa kita nutolsta tarsi kiti pasauliai nuo planetos saulės, o tu, žmogus, gyveni tik aplink savo nelaimės centrą, šoki kadrilį versdamasis per galvą besistengiant padaryti kažką,arba sėdi priešais faktą ir lieji tušo upelius per veidą. Net nepastebi, kaip visa kita vyksta beveik tik iš inercijos - lyg ir darbe problemų mažiau, lyg ir nebebijai, kad numirsi nuo to keisto apgamo ant nugaros, ir iš tikrųjų nenumiršti ( neturiu jokio keisto apgamo, ačiū dievui).BET KAM TAI RŪPI, nes tu turi tą savo gigantiško dydžio nelaimę.
Kitu atveju, būna, kad neturi lyg ir šiuo metu jokių problemų. Va parašai tokį sakinį, ir tarsi savaime įsitempi. Norisi spjaudyti, belsti į medį, ir dar kokį durną dalykėlį padaryt, kad neprisišauktum nelaimės. Vien todėl, kad tas sakinys toks pavojingas atrodo. Ką jau ten sakinys, visa situacija atrodo omg kokia pavojinga. Tarsi laikytum rankose krūvą plonyčių virvelių - darbas, meilė, santykiai, sveikata, šeima, ir t.t. O kaip baisu, kad kurios netyčia nepaleistum ar nesupainiotum. Kad nenutrūktų kokia, labai baisu, nes grandininė reakcija neišvengiama, tik nusimink dėl vieno, tuoj nebedžiugins ir kitas.
Arba aš paranojikė, arba tai tiesiog žmogiškas dalykas. Stengiuosi išmokti atsipalaiduoti. Tai mano naujas mokslas.
Ankstesnės gyvenimo studijos:
Kaip susikurti ramybę;
Kaip išmokti kantrybės;
Kaip mylėti save.

"Pagaliau" dalykai ir šiurpi pamokanti istorija desertui.

2011-03-04T22:20:00.009+02:00

Pagaliau sutaisė mano mažylio laptopo laiduką ir didelį juodą griozdą kompą uždariau spinton laukti laikų, kai kada vėl ką nors sugadinsiu.
Pagaliau penktadienis. Nerealu, kad šita savaitė visai nepralėkė taip kaip pastarosios - greitai ir nepastebimai. Ne, šį kartą buvo tokia visokia skirtinga ir pilnutėlė. Prie viso to sapnavau net du ryškius sapnus per savaitę. Vieną labai baisų, kai pabudus pamaniau, ačiū dievui, tai buvo sapnas, ir kitą naktį visai skirtingą, pavadinimu ir kodėl tai buvo tik sapnas.
Pagaliau, šiandien darbe pajutau puikiai prasidėjusį mėnesį, sulaukiau komplimentų ir gero įnašo ir užtaiso kitai savaitei.O dėl komplimentų, tai tada, kai jaučiuosi pats negražiausias spuoguotas balionas, paprastai susilaukiu jų daugiausiai, kažkokia anomalija.
Beje, jei mano asmuo draugai ir kolegos būtume lietuviškos zviazdos iš kokio tipožvaigždžiųklubas.lt, tai šiuo metu ten jau būtų galima rasti paparaciškų foto su prierašais iš serijos "o ji pastebėta su žinote kuo... vieną dieną žinote kur...". Ir aš turėčiau viską tuojau pat paneigti. Nenene, nieko nebuvo, viskas tai yra fotošopas. Smagumėlis.
Pati gražiausia gėlytė šią savaitę tai yra mano mieliausias tobuliausias misteris JIS,pozicijos išlaikomos be konkurencijos, bet aš jums nieko daugiau nesakysiu ir nenervinsiu, nes kažkaip pradedu jaustis emociškai priklausoma nuo lankytojų skaičiaus, o žinau, kaip žmonės nemėgsta tokių istorijų.
Tai geriau papasakosiu gėdingą ir žeminančią istoriją, kuri šiandien nutiko (kam daugiau) aišku man. Nebebeisiu Prismon man atrodo.
Šiandien supypsėjo tie nesąmoningi dalykai prie kasų ir aš nekreipiau dėmesio. Tiesą pasakius, tai jie ne kartą supypsi maximose, ir niekas ten manęs niekad dėl to nekaltino anei kreivai nežiūrėjo net. Užtat šiandien Prismoj mane su visa mano darbine rankine nusivedė į kažin kokią patalpą,kur davė pasirašyt popierių (trys parašai), kad leidžiuosi iškratoma (ten gal man atrodo kažkaip žmoniškiau tai buvo įvardyta, bet esmė ta pati). Nieko nesakau, tie apsauginiai tikrai buvo mandagūs, malonūs, šypsojosi, atsiprašė ir visa kita, bet faktas, kad turiu iškrauti visą savo asmeninį turinį ant stalo, yra žiauriai šlykštu.Anas net mano knygą vartė.
Tai štai, tas pypsėjimo kaltininkas buvo mano akių tušas, moterys, žiūrėkit, kad ten tie kažin kokie lipdukai būtų nuimti, nes jie pypsi. Spėkit, ar nusiėmiau aš jį. Tiesiog nebeisiu aš ton Prismon, baisiai čia. Nebeisiu. Tikriausiai. Nebent baigsis tas skanus salotų padažas,kurio kitur nemačiau.

Pavasaris, ir visa kita.

2011-03-02T19:12:00.003+02:00

Ne, žinoma, aš irgi esu labai laiminga dėl visos tos žiemos pabaigos, nors rytais dar yra ką nugremžti nuo mašinos lango, o saulutė labiau šviečia nei šildo, šita veidmainė. Bet kokia laimė, kad vistiek jau dabar bus visi tie balandžiai ir gegužės, balos ir purvynėliai, o dar jei negalvosim apie tai, kad prieš pat vasarą vėl pasensiu meteliais, tai ir visai nuotaika pakili bus.
Tiesiog aš šiandien nelabai esu formoj. Ką jau ir šnekėti, jei net kolegos ofise iš ryto mėtė reikšmingus juokelius apie mano galimai gerai praleistą vakar vakarą.
Tai va, kad iš tikro vakar buvo viena tų dienų, po kurių būna sunku patikėti, kad ryt - ne savaitgalis, o darbo diena.
Bet aš nesiskundžiu, bent jau ne tuom. Skundžiuos kitais dalykais, pavyzdžiui tuom, kad sugadinau savo kišeninio laptop'o laidą, ir štai dabar sėdžiu prie savo didelio griozdo laptop'o, ir jo tai jau tikrai nesitempsiu su savimi į lovą, tam jis visai nepatrauklus.
Taigi apsimetu, kad sėdžiu prie darbo stalo. Kaip miela. Mano namų darbo stalas yra sulankstomas, nes ką jau čia slėpti, nelabai kas tuose mano namuose kada dirba.
Taip, man pms, bet padėtį švelnina tai, kad aš noriu miego, tai neturiu jėgų šakotis, o pagalvė dar kvepia tobulai, jei suprantate, ką turiu omeny.
Labanaktis.

Praeitis nebesugrįš. Ir nereikia.

2011-02-27T13:23:00.061+02:00

Turiu pasakyti, kad man jau nebe 18 senokai, ir aš jau kitokia, ir man vis dar taip reikia visko geriausio:
Pačios stipriausios kavos puodelio;
Pačios minkščiausios pagalvės;
Svaigiausio kvapo dušo želė;
Pačio ryškiausio vonios rankšluoščio;
Pačio tobuliausio vyro;
Ištikimiausios draugės;
Neįtikimiausios svajonės;
Labiausiai įtraukiančios knygos apie meilę...
Visko labiausio. Visko geriausio.
Štai stoviu vonioje ir žiūriu į veidrodį, nesuprasdama, kodėl taip keistai jaučiuosi po surasto seno dienoraščio, kur kažkada seniai,18-os rašiau:

"Man taip be galo smalsu, kas ir kaip bus po kokių 6,7 metų, kaip aš atrodysiu, ką veiksiu, ką mylėsiu...?Norėčiau trumpai pamatyti save, tik paklausti : mieloji, ar viskas gerai?Ar Tu laiminga? Ar dėl nieko nesigaili, kas buvo praeityje? Ir jei viskas būtų gerai, galėčiau ir toliau gyventi taip, kaip gyvenu dabar, būti ramesnė... Bet šiandien tenka savo smalsumą pamiršti, gyventi ir tikėtis, kad darau tai, ką turiu ir privalau daryti. O argi gali būti kitaip?"

Taip, viskas gerai, taip aš laiminga dėl to, kaip gyvenu, net dėl to, kaip atrodau. O kaip Tu, aštuoniolikmete, tada būtum nustebus, išsižiojus ir nė už ką nepatikėjus, ką aš dabar myliu ir turiu, ir,svarbiausia, būčiau tau pasakius paslaptį, kad gailėtis tenka tik dėl to, ko nepadarei, o ne to, kad kažkur suklydai ar persistengei.O taip, aš dar daug ko laukiu ir tikiuosi, ir retkarčiais vis pagalvoju, kaip įdomu būtų pamatyti save po kelerių metų, ir paklausti...

Sapnavau troleibusą.

2011-02-24T19:18:00.001+02:00

Aš nemoku skaičiuot, žiauriai nemoku. Kai pasiskaičiavau, kiek išleidžiu kurui, išsižiojau. Labai sunku susigaudyt, kai visur tik kaišioji kreditinę, o čekių neimi. Neimu, nes kai tik paimu ir pažiūriu, man sugenda nuotaika. Labai labai sugenda. Tada nuliūstu, pagalvoju, kad gyvenimas yra neteisingas, valdžia žiauri, o emigruoti taip nesinori...
Taigi vieną dieną pasiskaičiavau, kiek išleidžiu mėnesiui vien kurui, mane ištiko šokas, kaip tik tuo metu man paskambino mama, prišnekėjau jai ten visokių baisių dalykų, kad imsiu, nusipirksiu nuolatinį ir važinėsiu į darbą troleibusu. Mano mama žiauriai išsigando, nes pagalvojo, jog man jau paskutinis badas, kad mašinos atsisakau, iš to strioko net šimtą litų pervedė, sako, įsipilk dujų, vagšas mano biednas vaikeli.
Paskui aš truputį pamiršau tą šoką, bet labai liūdėjau dėl tos didžiulės sumos, kuri išeina per vamzdį iš mano audi, net pasižiūrėjau internete nuolatinio kainą.Tikrai tikrai. Galiu pasakyti - 84 lt mėnesiui autobusui ir troleibusui šiokiadieniais.
Bet vieną rytą dar kartą atsidariau kreditinės sąskaitą, ir paskaičiavau, jog vis dėlto ta mano išleidžiama suma yra perpus mažesnė. Hmm. Ko jūs norit, man nepatinka matematika. Tai tokia išėjo 50 procentų nuolaida mano stresui.
Nesakau, kad ta mano išleidžiama suma yra maža, normali, ar bent jau žmoniška, bet bent jau nustojau sapnuoti košmarus apie troleibuso šaltas sėdynes, piktas pensininkes, bomžiukus ir paauglius su grojančiais mobiliakais.
Vadinasi priežastis, dėl ko aš gyvenu į minusą slypi ne ratuose. Ką padarysi, tęsime tyrimą.

Penktadieniai šiaip jau man patinka labiau nei pirmadieniai

2011-02-21T22:24:00.001+02:00

Kaip aš laukiu pavasario! Kas, kad pasensiu iki siaubingų 24. Užtat šilta bus.
Jeigu šiandien prie maximos kasos pastebėjote būtybę, kovojančią su salotų indeliu (tokiu labai gražiu, beje), kurio lipdukas prilipo prie citrinų maišelio, tuomet nevėkšliškai išverčianti pusę jo turinio ant prekių konvėjerio ir grindų, kiti pirkėjai liko stovėti tarp išsibarščiusių aisbergo salotos ir vištienos gabalėlių, nubarstyti parmezano sniegeliu, tai ten buvau aš, malonu susipažinti. Tada aš pasakiau kasininkei, kad, žinote, šitų salotų tai aš norėčiau nepirkti.
Dar šiandien nuo pat ryto jaučiau, kad automobilio dujų neužteks grįžti iki namų, bet man nelabai patinka tas diedelis, kuris dirbo degalinėje prie mano darbo, todėl aš nusprendžiau grįžti namo kaip nors tuščiu baku. Kai pradžioj kelio baigiasi dujos ir mašina persijungia į benzino režimą, apima ne nerimas, o tiesiog susierzinimas toks menkutis, bet kai pamatai, kad kelio kaip reikiant iki degalinės, o benzino atsargas tiksliausia būtų apibūdinti "lašiuku", tai kelionė tampa tikru adrenalino atrakcionu. Bet tikslą pasiekiau sėkmingai, o iki dugno ištuštintas dujų balionas kaip reikiant patuštino mano kreditinę. Kaip miela.
Dar jaučiu tokią mielą malonų kaip grąžto garselis prie krūminio danties nerimą, nes ryt ryte ant šiokio tokio kilimėlio (sakoma čia taip) darbe tikriausiai reikės pastovėti.
Puikutis pirmadienėlis, jau visai prie pabaigos. Taip jam ir reikia.

Tokia nelabai.

2011-02-20T19:43:00.002+02:00

Kartais būna sunku suvokti, kaip gali į vieną savaitgalį sutilpti šitiek gero ir šitiek blogo? Kraštutinumų pasaulyje gyvenu.
O dar šiandien surūgusi visą dieną raukiausi ir visaip depresavau, laukiau dviejų skambučių. Iš to siuto beveik buvau pasiruošusi išjungti telefoną, išmesti pro langą ir niekada nebepriklausyti nuo išorės, būti tokia savo daugiabučio tarzane (apie buvimą be interneto tai kažkaip nė nekilo minties). Aišku galiausiai sulaukiau visko (ir dar būtinai vienu metu, jomajo) , ko laukiau, bet, kai paskaičiavau iššvaistytas valandas, pasidarė beveik fiziškai bloga. Peršasi man mintis, kad kažkaip dar kažkas ne taip su tom mano mintim.
Indus man lengviausia plauti tada, kai kas nors sunervina. O, tada labai puikiai vyksta tas procesas, organizuotai ir greitai, nes galvoje daug minčių, jos vienos kitą veja, nėra kada nuobodžiauti. O kai esu rami, tai įsijungiu ir televizorių virtuvinį, ir net radiją turiu pačiam blogiausiam atvejui.
Jei būtų galima panaikinti vieną iš privalomų buities darbų, neabejodama naikinčiau indų plovimą.
Nors dar nemėgstu nešti šiukšlių. Žiauriai vargina tie dešimt žingsnių iki konteinerio.
Tokia štai mano nuotaika šį kartą. Teigiamas dalykas tik tas, kad pasistūmėjau knygos skaityme, nes pernelyg didelis teigiamų emocijų kiekis, pastebėjau, kartais trukdo tam procesui.
O dar, beje, Chorų karų Kauno chore - maniškio brolis. Žinokit.
Dabar jau tikrai einu pasikankinsiu dėl to, kad ryt pirmadienis.

Iki pilnos laimės.

2011-02-18T20:53:00.003+02:00

Jau tas mano tobulas vyras tai tikras diplomatas. Jo argumentai neatremiami. Aš sakau, jinai nusiplagijavo ryškiai. Jisai sako, kad aš už ją nepalyginamai gražesnė.
Ir už ją, ir už ją, ir dar už ją. Be konkurencijos.
Talentingas žmogus, turbūt ir Kubilių įtikintų pensijas padidinti. Ir jis man noriai leidžia šnekėti moteriškus niekus, nes man to labai reikia. Ne tik leidžiasi, jis kalbasi su manim apie tai. O jei guodžiuosi, kad kuri draugė bloga, sako imk ir susirask kokią naują.
Nes iš tiesų, gyvenimas yra daug paprastesnis nei dažniausiai atrodo.
Ir man rimtai dabar jau atrodo tas pats, nes aš galėsiu geriau. O taip, net neabejokit.
Na tai tiek tos motyvacinės kalbelės savo savimeilei.
Darbe gavau premijytę, prasideda savaitgalis, o maniškis turi naują baltą megztinį. Ko man trūksta iki pilnos laimės?
Ačiū dievui, dar nemažai. Turiu apie ką svajoti.
Ak taip,šiandien nuvažiavau nuo namų iki parduotuvės automobiliu per piką pirkti pieno ir pamačiau, kad neturiu piniginės. Grįžau atgal į mašiną, parvažiavau namo, pasiėmiau piniginę, vėl sėdau į mašiną ir nuvažiavau į tą pačią parduotuvę per dar didesnį piką.
Iš to nervo, žinokit, nusipirkau suknelę.

Pagaminta Lietuvoj

2011-02-16T11:49:00.002+02:00

Štai vienas nuostabus dalykas. Nepaisant to, kad lauke ten tie -20 ir bla bla, nelabai aš jų jaučiu, nes niekur pėsčiomis nevaikštau. Taigi, nepaisant boluojančio vaizdo už lango, širdy man jau pavasaris. Jaučiu, kaip mina ant kulnų, nors tu ką.
Išsitraukiau vakar savo supakuotas ir sukrautas į spintą ten aukštai, prie lubų suknias,sijonus beigi kitas kolei kas dar nesezonines grožybes ir omg koks džiaugsmas - kai ką net galėčiau kam nors padovanoti, nes turiu per didelių rūbų.
Kabinu sau medalį už per žiemą nepriaugtus lašinius.
Aišku, savo medžiagų apykaita jau niekada nebepasitikėsiu, bet tokie dalykai labai optimistiškai nuteikia.
Ir dar, ačiū vasario 16-ai už tai, kad išsimiegojau. Išsimiegojimo diena, tikra šventė. Deja, kitų inspiracijų kokia nors tautine tema nejaučiu. Gal per mažai laisvadienių davė. Jei ten, tarkim, būtų davę kokias dvi ar tris laisvas dienas, tai gal jausčiausi labiau įpareigota susigraudinti vardan tos, Lietuvos.
Nors, kai pagalvoji, vien jau tai, kad mes dar čia, kai kurie, gyvenam, tai jau ir taip esam labai idėjiniai patriotai, argi ne?
Juokauju, šiaip jau aš, kaip toj dainoj, gerbiu vietą, kur buvau pagaminta.
Pusryčiams žiauriai nelietuviški popcorn'ai.Skanaus ir jums.

Apie meilę

2011-02-14T19:53:00.002+02:00

Norėjau parašyti ką nors apie meilę. Bet pavargau trinti sakinius su backspace.
Supratau, kad nėra kitos tokios netinkamos dienos kalbėti apie jausmus, kaip Valentino diena, nes viskas skamba kaip surogatinis, banalus, išsemtas šlamštas iš reikalo.
Ir visai nenoriu erzinti savo skaitytojų , kurių dalis šiuo metu galimai neturi antrųjų pusių ir yra ant susierzinimo ribos ( kas yra labai normalu rožinių širdučių, pastovėjusio šokolado ir širdutės formos makaronų dieną )saldžiais zefyriniais pasisakymais apie savo meilę ir laimę.
O kam.Tam turėsiu visas kitas metų dienas.

Ir tada atėjo vaiduoklis.

2011-02-12T20:20:00.002+02:00

Šiąnakt po Ievos balkoną šlaistėsi vaiduoklis - toksai raudonais naktiniais, pūkuotom šliurėm ir Ievos paltu.Jei tokį vaizdą netyčia užmatėte netyčiom atsidūrę prie mano namo kokią 2-3 nakties, tai jums ne haliucinacijos. Ten buvau aš. Didelis piktas vėjas kedeno, šiureno ir trankė visas mano balkono dekoracijas. Mano balkonas vis dar neįstiklintas, o, kaip žinia, labai ten visoks dekoruotas dirbtiniais augalais, šakėlėmis, vazonėliais, plastmasiniais krėslais ir kitu š, kuris skirtas vasaros laikui, o vėjuotomis naktimis skleidžia košmariškus garsus. Kadangi užmigti dėl to tikriausiai sunkiai sekėsi pusei mano namo, tai truputį prasinešiau pro dekoracijas. Turėsiu ką veikti pavasarėjant.
Ir tai buvo pirma priežastis, dėl ko mano planas imti ir išsimiegoti žlugo.
Likusios priežastys:
- mano mamytė labai miela: kai naktį skambina asmuo neaiškiu numeriu, ji neatsiliepia, o paskui pamano, kad tikriausiai tai koks nors iš tų, kurie apgaudinėja apie avarijas darančius suimtus ir sužeistus vaikus, ir, siekdama save nuraminti, nutaria pažadinti vienatinę dukrą, nes reikia patikrinti, ar kartais netyčia nesėdi areštinėj.Logikos gal visame tame mažoka, bet mamos juk yra moterys. (Dažniausiai?)
-mano vyras nelemtam klasiokų/mokyklos ar kažko panašaus susitikime,mano vaizduotėje aišku pilname didžiakrūčių blondinių su silikonais, neišpildytomis jaunystės aistromis ir playboy zuikių ausytėmis,o savaime aišku, būnant tokioje vietoje privalu savo moterį raminti mažytėmis dėmesio injekcijomis,tik aš, žinoma, čia jau nesiskundžiu dėl tokio pobūdžio pažadinimų, aš kiaurą parą noriu būti žadinama tokio gražumo vyro.
O ir šiaip savaitgalio naktimis galima nuveikti tiek daug smagių dalykų...Panašu, kad ir šįkart teks išsimiegoti pirmadienį ryte prie darbo stalo.
P.s: taip taip taip, jau ir aš likau pavasario auka, jau man norisi norisi norisi to viso gerumo, širdis taigi dar dainuoja meilę, o nėra kur dėtis, kai jokios pievos aplinkui basom prabėgti.Ir dar suknelių norisi.

Labas rytas

2011-02-09T12:06:00.002+02:00

Būna toks labai kvailas, bet iki sutrštinto pieno saldumo geras jausmas, kai pabundi vidury nakties, manai kad jau reikia keltis, o tada supranti, kad dar tik apgailėtinos keturios valandos, ir tau dar tikrai keltis nereikia. Ir kaip gerai būna padėti galvą atgal ant, atrodo, pūko minkštumo pagalvės - pačios pačios tobuliausios pasaulyje.Atrodo, kad liko dar amžinybė laiko miegoti...
Paskui tave pažadina žadintuvas. Paaiškėja, kad gal ta amžinybė ir nebuvo jau tokia amžina.
Ir visą dieną tarsi nesi jau toks pavargęs ar neišmiegojęs, bet tas toks sudurniavimas naktį jaučiasi, jaučiasi.
---
Ir, žinokite, tikrai daugiau nieko neturiu pasakyti.
Tikrai.

Papokštavo.

2011-02-06T13:12:00.003+02:00

Istorija maždaug tokia.
Vieną rytą mane pažadina mamos skambutis, savo gilioje apsimiegojusioje būsenoje imu suvokti informaciją, kad turiu važiuoti į kažin kokį ten saloną batų pirkti.Niekaip nesuprantu.
Bet tai mama, man batų tai dabar visai netrūksta...( niekada gyvenime nemaniau, kad taip pasakytsiu). Bet faktas gal akis bado.
Mama sako, kad nori man nupirkti batus ir taškas.
O jei man tie batai nepatiks? O jei aš taip paskubomis dabar nusipirksiu , o vėliau pamatysiu daug daug gražesnius?
Bergždžios kalbos, belekaip skubėdama (per pusantros valandos) susiruošiu, nes išpardavimas toks daiktas, traukinys personų, savaitgalį pusryčiaujančių per pietus nelaukia, ir dar drėgnais plaukais šiaušiu į mašiną.
Suku ratus po mašinų aikštelę prie prekybos centro ( lietuviai man kažkokie nenormalūs, kas šeštadienį IŠ RYTO susigrūda į prekybcentrį?) ir jau griežiu dantį ant tų batų.
Ant važiuojančių laiptų į viršų stovi porelė susiglaudusių balandėlių, o aš iš principo negaliu pakęsti žmonių, kurie atsistoja ant to ekskavatoriaus ir kaip negyvi kroviniai arba nepaeinantys pensininkai nejuda nė žingsnelio į priekį - pabandykit kada nors, jus gali pritrenkti naujiena, kad taip pakilsite žymiai greičiau.
Įsiveržiu į parduotuvę ir apskrieju lentynas, prikrautas batų, man nė vieni nepatinka, apsisuku ir išlekiu iš parduotuvės į lietų, o mano skėtis po neaišku kuria automobilio sėdyne, ir nenoriu to žinoti.Telefonu mama labai nusiminusi, kad nenusipirkau batų.
Aiškinu. Viena mamos pavaldinė, su kuria tenka bendrauti būtent tada, kai per mamos pietų pertrauką prisiperkam visokių šmutkių, suknių, batelių, tašių, ir t.t., jinai visa tai apžiūri, ir, aišku, jog sako, kad labai labai viskas gražu, taigi ta pavaldinė, kai mano mama užvakar nusipirko dvi naujas batų poras, pajuokavo, jog
mano mama manęs nemyli. Na, maždaug, o kodėl dar nepaskambinai Ievai apie tą išpardavimą pasakyti, negi nemyli savo vaiko?
Tai šiaip jau, jeigu ką, mes su mama tokių juokų niekada nesuprantam, labai labai supykstam ir to juokautojo nebemylim ant ilgam.
Aišku, ana moteriškė taip pasakė, nes jai atrodė, kad sakinys išeis toks akivaizdžiai absurdiškas, kad net bus labai juokinga.
Mano mamai taip nepasirodė.
Taigi nors išsisukau nuo papildomos poros batų, bet užtat turiu mamos dovanotą naują nėriniuotą liemenėlę, blizgias raštuotas pėdkelnės ir prabangų patalynės užvalkalų komplektą. Ačiukas nevykusiai juokautojai šį kartelį.

Skaičiau praeitį.

2011-02-04T22:42:00.002+02:00

Jau kelintą kartą patiriu tą nepaprastą savo blog'o efektą, kai grįžtu atgal į praeitį. Visiška mistika. Tarsi diena iš dienos gali vėl iš naujo gyventi praėjusį laiką. Dar keisčiau tai, kad Nekalbadienis jau pakankamai solidaus amžiaus - taigi galiu grįžti net į 2009 -uosius, kada dar mokslus baiginėjau, turėjau kitą vyrą, gyvenau kitam bute, ir pan. ir pan. Jei kažkokiu keistu būdu jums tai pasirodys įdomu, kairėje Nekalbadienio pusėje susiraskyte archyvą.
Labai daug kas pasikeitė. Ir matau tiek dalykų! Pavyzdžiui, skaitau įrašą, kaip įsivaizdavau savo vestuves tada, ir labai aiškiai suprantu, kodėl rašiau apie tai, kaip bėgsiu nuo altoriaus. Ir nors įraše buvo nemažai "hahaha", tai nieko nereiškė.Tik tai, kad reikėjo dar skubiau priimti sprendimą, kuris, tikiuosi, mums abiems su ex dabar išėjo į naudą.
Šiandien tokių kvailų minčių nebeturiu. Niekas manęs jėga nenutemptų nuo to altoriaus, jei likimas lemtų laimę ten su saviškiu atsidurti.
Vien dėl šitų kelionių laiku verta rašyti dienoraštį.
Tik skaitau kai kuriuos įrašus ir manau sau, nagi, Ieva, netinginiauk, nagi, taigi rašai, kad nieko neveiki, na nueik močiutės aplankyti, negi nežinai, kaip laukia?...
Nes nei 2010-aisiais, nei 2011-aisiais močiutės nebėra.
P.s: įdomus daiktas, bet visi dalykai, net patys, atrodytų, neįtikimiausi, kurių močiutės tyliai mintyse naktį prieš miegą jau esu paprašiusi tarsi savo angelo sargo, išsipildė. Gal sutapimas, bet čia jūs taip galvokite, aš pasilaikysiu savo nuomonę sau.

Kaip Ieva išsigelbėjo iš gaisro.

2011-02-02T12:56:00.002+02:00

Man patinka skambūs pavadinimai.
Bet tai beveik yra tiesa, nes vakar mano darbo kompiuterio monitorius, toksai visai neprastas iš išvaizdos, plonytis ir nepavojingas, staiga sumirksėjo, užtemo, ir kad paleis dūmus!
Jeigu ką, tai gerai, jog šalia buvo vyriškosios giminės. Jiems yra privaloma gelbėti merginas, kai jos pačios nenori kišti rankų prie degančių, žybčiojančių elektrinių daiktų.
Tokia tad istorija. Šiandien gavau naują Samsung monitorių, jis yra dar man gražesnis už aną, o ypač gerai, kad jis nedega, nežybsi ir taip baisiai nesmirda kaip tas senasis vakar.
O dirbti tokioje šaunioje didelėje įmonėje yra gerai, nes niekas manęs net nepaklausė, ką aš tam monitoriui padariau.
Aš pati tyliai šnipštelėjau nu o ko jis čia kaži taip? vieno kolegos, ir jis man paaiškino nerealiai keistą dalyką, kad monitorius reikia siurbti dulkių siurbliu. Kitaip jie prisikaupia dulkių ir sudega...
O tada dar paklausė tokiu nustebusiu tonu o ką, pas tave namie nėra sudegęs joks prietaisas?, matyt negalėjo žmogus patikėti.
Tai ne, sakau, aš tuos prietaisus spėju kitu būdu pribaigti, nespėja jie ir tų dulkių sukaupti.
Taigi šiandien aš esu nusiteikusi teigiamai savo darbdavių atžvilgiu, tai yra operatyvi ir geranoriška kompanija, atleidžia man už sudegintus monitorius, neburba, kad naktį neatsiliepiu į apsaugos firmos skambučius, nes suveikė signalizacija, o pas mane raktai, kai palieku visus savaitės griežtos apskaitos dokumentus ant mašinos sėdynės, ir negeri vagys juos pavagia... mane užjaučia ir neišmeta manęs iš darbo! Meilučiai.
O dar jie man patinka, nes moka atlyginimą.
P.s.: taigi ar matėt, kiek Ieva visko prigamino čia ~~jums~~. Na, prigamino,žodžiu, savo maisto blog'e.

O jei?

2011-01-31T23:08:00.002+02:00

O jei aš būčiau gimusi kaime...
Čia dabar nuskambės tragiškai blogai, žinau.
Na, mano B. irgi kaime gimė, ir ką, nieko. Kaip susitvarkė žmogus, gražu žiūrėti. Omg, jei kaip nors kitaip supras šituos žodžius, tai sugadinsiu vienintelę amžiną savo draugystę.( Iš tikro tai taip nebus ).
O jei tada mes nebūtume abi pasirinkusios tos sporto salės ir juokingos sporto šakos? Kas tada būtų mano geriausia draugė, ir ar išvis aš ją turėčiau?
O jei aš būčiau gimus kitai mamai ir kitam tėčiui... Jau šito tai išvis, aišku, neįsivaizduoju, ir to man būtų labiausiai gaila.
Nebūčiau plepi.
Nebūčiau vėjavaikė.
Nebūčiau optimistė.
Nebūčiau tamsiaplaukė.
Negerčiau tiek kavos.
Nemėgčiau sušio.
Netinginiaučiau taip talentingai.
Žmonės nesuktų galvos, norėdami mane apibūdinti, ir nepavargtų aiškindami, kad aš esu tarsi išlepinta pamaiva, tarsi ir ne.
Ir gal net nebūtų Nekalbadienio.
Ir t.t.
O jei aš būčiau tada pabėgusi nuo ūkanotam ore išnyrančio vaizdo,kai Jis ateina su kostiumu ir rože, o aš stoviu atraitotais džinsais, kokiu tai dryžuotu paltuku ir +/- 10 kilogromėlių antsvorio. Ahaha, aš tikrai tikrai svarsčiau bėgimo galimybę nuo tokios gėdos, bet tiesiog elementariai nespėjau... Ir iš kur pas Jį tada buvo tiek drąsos nepabėgti, tai čia kitas klausimas.Ėjo metai, ir tarsi viskas susitvarkė, ir jau anei jokiam vyrui į akis naglai žiūrėti nebebaisu. Ir va tada susitikom vėl.Ir tas faktas pakeitė daug svarbių dalykų.
O jei aš būčiau neišsiskyrusi su dar tuo, senuoju pačiu pirmuoju ilgamečiu, vaje, tikriausiai gyvenčiau Kauno rajone ir ravėčiau Bijūnus.
Nors galėčiau gyventi bet kokiam rajone ir ravėti Bijūnus, iš meilės.
O jei aš būčiau savo voniai išrinkus ne tokią trenktą oranžinę spalvą... tai ten dabar visai netiktų šitas oranžinis rankšluostis, kuris dabar ant mano drėgnų plaukų.

Jautruolė.

2011-01-30T19:05:00.002+02:00

Mama man visada primena, kokia aš esu jautri.
O jums taip atrodo?
Neatrodo? Tai žinokit, kad tai yra tiesa.
Esu sumautai jautri į visas puses. Į gerą ir į blogą.
Toks jausmas, kad mano pasąmonėj įrašyta tinkama reakcija į visus stiprius dirgiklius - apsiašarojimas. Tada dar sau turi gerai pagalvoti, čia iš laimės ar iš liūdesio toks suskydimas.
Tik nepagalvokit, kad aš esu viena tų apgailėtinų žmogystų, kuriuos gali pravirkdyt koks piktas darbdavys ar pagirotas klientas.
Ir nedrįskit klaust dabar, ar nieko nenutiko. Ot pamatysiu nors vieną tokį mirksintį skype ženkliuką apačioj, tik pabandykit.
Kodėl man negalima niekada pafilosofuot ramiai. Aš jum ką, teismo sekretorė kokia, kuri pila į viešą erdvę pažodinę savo gyvenimo ataskaitą?
Ne kiekvienam tą mano jautrumą pažadinti.
Pst. bijau ką ir sakyt, bet tortas daugiau mažiau pavyko, ir tikriausiai ryt jau bus galima į jį pasižiūrėt mano kulinariniam blog'e.
Taigi, o dabar grįžtu prie siuvinėjimo.
Kepu tortus ir siuvinėju. Ahaha. Kažkas tokio.

Misija - tortas, ir kitos naujienos

2011-01-27T19:21:00.004+02:00

Šiandien darbe turėjau pasitelkti savybę, su kuria savo gyvenime turiu daugiausiai problemų ir nesuvestų sąskaitų - taip taip, KANTRYBĘ. Negalėjau atsistebėti, kodėl suinteresuoti asmenys man šypsojosi, ramino ir sakė, mums viskas gerai, mes neskubame. Ką? Ta prasme, nesinervinat???
Tada susinervinau dar labiau.
Nes tai yra gryniausias įrodymas, ant kiek aš turiu problemų su šita, aceit, lavintina savybe. Ne ne, aš nesiginčyju, jinai yra dar ir kaip lavintina - ta prasme, BŪTINA ką nors daryti.
Pamenu, misteris perfect pradžioj dar visaip pūtėsi ir šmaikštavo, kad tu matai, kaip aš tave kantrybės išmokysiu, štai jau kokie rezultatai matyti.
Aha taip.
Praėjo šiek tiek laiko, ir susigriebiau, kad jis jau beveik ir rankeles nuleido. Vos išnešiau sveiką kailį, kol neprisvilo.
Taigi aš šiandien tikrai jaučiuosi ne formoj, nes jau atpratau nuo bet kokios įtampos.
Mama sako, kaip gerai, kad tu kosėji. Nors vienas raminantis simptomas, tai bent naujų neprisigalvoji.
Nu ačiū. Bet jei kam rūpi, tai gera naujiena - mano limfmazgis sulindo atgal! Nerealiai. Iki pasimatymo, branguti mano limfmazgi, ačiū, kad nebuvai koks nors piktybinis auglys.Visas neramumas dėl užpūliavusių ausų nuo auskarų.Taigi štai paaiškėjo, kad negaliu nešioti jokių papuošalų už pigiai. Reikės perorganizuot visas papuošalų atsargas.Dar vienas malonumas ne mano kišenei.
O mano mašina leidžia keistą pavojingą garsą.
Tai yra dar labiau ne mano kišenei.
Tai štai, tiek tų naujienų. Rytoj Ieva keps tortą šeštadieniui. Jei man kas nors nepavyks, nelabai patarčiau man rodytis netrukus po nesėkmės. Nes ajop...mat kiek bus sugadinta brendžio, likerio bei kitų brangių produktėlių, ir tada teks pirkti kokį nors sugeriamo popieriaus skonio paukščių pieno tortą iš maximės.